Vilnietę palaužė psichozė ir nemiga: tik iš trečio karto paaiškėjo tikroji diagnozė

Nors šiandien apie psichikos sveikatos sutrikimus informacijos gerokai daugiau, dar visai neseniai jos trūko. Vilnietė Brigita prieš 9 metus patyrė psichozės epizodą, o tik po ilgų savaičių psichiatrinėje ligoninėje ir trijų mėginimų nustatyti diagnozę paaiškėjo, kad ji serga bipoliniu sutrikimu.

Pradėdama pasakoti savo istoriją Brigita neslėpė jaudulio. Sugrįžti į skaudžius prisiminimus jai nelengva, tačiau moteris nusprendė kalbėti dėl kitų žmonių.

Bipolinis sutrikimas yra psichikos sutrikimas, kuriam būdingi itin ryškūs nuotaikos, energijos ir aktyvumo pokyčiai. Dažniausiai jis pasireiškia dviem fazėmis – manijos ir depresijos.

Pirmieji požymiai išryškėjo dar paauglystėje

Bipolinis sutrikimas Brigitai diagnozuotas 2021 metais, tačiau pirmuosius jo ženklus ji pastebėjo gerokai anksčiau. Simptomai tai susilpnėdavo, tai vėl sustiprėdavo, o pati moteris nuolat jautė, kad emocijas išgyvena kitaip nei aplinkiniai.

Kai Brigitai buvo 12 metų, išsiskyrė jos tėvai. Sudėtingos skyrybos mergaitę stipriai paveikė, tačiau tuo metu reikalingos psichologinės pagalbos ji negavo. Paauglystėje prasidėjo depresyvūs epizodai, nuotaikų svyravimai, stiprus pyktis ir gilus liūdesys. Šios emocijos buvo intensyvios ir sunkiai valdomos.

Kartais savijauta kiek stabilizuodavosi, tačiau pradėjus ieškoti savęs ir savo gyvenimo kelio stiprios emocijos bei jų kaita vėl sugrįžo. Brigita ėmė šalintis žmonių ir užsisklendė savyje.

Jos teigimu, sutrikimą nuo įprastų kasdienių išgyvenimų skiria emocijų gylis ir intensyvumas. Jos gali visiškai išmušti žmogų iš pusiausvyros, paskatinti agresyvų elgesį ar atsiribojimą. Kartais itin stipriai reaguojama į tai, kas kitiems tokių emocijų nesukeltų.

Vienu rimčiausių signalų tapo nemiga

Laikui bėgant simptomai kartojosi vis dažniau. Po stiprių emocinių išgyvenimų Brigitą pradėjo kamuoti nemiga, ji pabusdavo labai anksti.

Kartais moteris atsikeldavo ketvirtą valandą ryto ir imdavo skaityti. Tuo metu ji būdavo nusiteikusi mokytis, lengvai įsisavindavo informaciją, smegenys veikė itin aktyviai, o miego visai nesinorėjo.

Dienomis Brigita turėdavo daug energijos, minčių ir idėjų, norėdavo bendrauti bei imtis įvairios aktyvios veiklos. Kartu išryškėjo impulsyvumas.

Gyvendama Gvatemaloje ji vieną dieną staiga nusprendė dviračiu nuvažiuoti į už 13 km, prie Atitlano ežero, esantį miestelį. Brigita kalnų keliukais numynė pirmyn ir atgal, o grįžusi net susirgo, nes toks krūvis kūnui buvo per didelis. Pasak jos, šis impulsyvus poelgis buvo hipomanijos požymis.

Kitais laikotarpiais prasidėdavo depresija. Nors save Brigita laiko bendraujančiu žmogumi, tuomet ji jausdavo didelę atskirtį, nepajėgdavo atskleisti savo jausmų ar pasidalyti pasaulėžiūra.

Jai atrodė, kad aplinkiniai yra ramesni ir nepatiria tokių intensyvių išgyvenimų. Moteriai taip pat buvo sunku atrasti tinkamą veiklos sritį, suprasti, kas ji yra ir kur norėtų gyventi.

Nors daugelis manijos fazę galėtų laikyti lengvesne už depresiją, Brigita tam nepritaria. Manijos metu ji patirdavo ne vien euforiją, bet ir pyktį, susierzinimą, sumišimą, jai būdavo sunku suprasti kitų žmonių emocijas. Depresijos laikotarpiais apimdavo stiprus vienišumas, beprasmybė ir mintys apie mirtį.

Brigita pabrėžė, kad sergant bipoliniu sutrikimu depresija gali būti labai gili. Žmogų gali kamuoti suicidinės mintys, nenoras gyventi, bejėgiškumas, menkavertiškumo jausmas, energijos ir įkvėpimo stoka.

Vis dėlto pavojus gyvybei kyla ir per manijos epizodus, nes žmogus gali elgtis neatsakingai bei rizikuoti. Abi būsenos yra rimtos, todėl būtina gydytojų ir medikamentinė pagalba.

Prasidėjus psichozei teko gultis į ligoninę

Visas ligos fazes Brigita išgyvendavo itin sunkiai, o jos būklės pokyčius pastebėdavo ir artimieji.

Dar paauglystėje ne viena jos draugė susidurdavo su depresyviomis mintimis, tačiau tuo metu į tai rimtai nebuvo žiūrima. Minčių apie mirtį kildavo ir Brigitai, bet iš baimės ji apie jas niekam nepasakojo.

Maždaug 25 metų Brigita mamai prisipažino įtarianti, kad serga depresija. Mama sureagavo greitai ir pasiūlė dukrai kreiptis į psichoterapeutą.

Nors specialistas buvo jautrus ir empatiškas, terapijos metu atsivėrė itin skaudi su tėvų skyrybomis susijusi patirtis. Brigita pajuto negalinti išbūti su šiuo skausmu, todėl pasitraukė ir savęs ėmė ieškoti kitais būdais – keliaudama bei keisdama gyvenimą.

Brigitai artėjant prie 30 metų, artimieji jau aiškiai matė jos impulsyvumą ir blaškymąsi. Ji pradėdavo įvairias veiklas bei įgyvendinti idėjas, tačiau nesugebėdavo jų tęsti.

Netrukus būklė dar labiau pablogėjo – prasidėjo manijos ir psichozės epizodas. Iš pradžių Brigita ėmėsi daugybės darbų, tačiau vėliau atsirado ir psichozei būdingų simptomų.

Jos miego trukmė sutrumpėjo iki vienos valandos per parą, o kai kuriomis naktimis ji apskritai nemiegodavo. Brigitai kilo keistų minčių: ji tikėjo, kad apsimovusi mamos megztas geltonas tapkes ir išėjusi į lauką pateks į Šambalą. Tuo metu tai jai atrodė visiškai tikra.

Moteris taip pat užuosdavo neegzistuojančius kvapus ir manė galinti su kitais žmonėmis bendrauti mintimis. Būtent tada sesuo įkalbėjo Brigitą gultis į ligoninę.