Kremavimas kelia klausimų tikintiesiems: Bažnyčia aiškiai nurodo, kas leidžiama, o ko reikėtų vengti

Netekus artimojo, šeimai tenka spręsti, kaip bus laidojami jo palaikai. Nors kremavimas pasirenkamas vis dažniau, kai kuriems tikintiesiems vis dar neaišku, ar šis būdas neprieštarauja Katalikų Bažnyčios mokymui.

Anksčiau Bažnyčia kremavimą vertino griežtai, nes jis buvo siejamas su pagoniškais papročiais ir krikščioniškojo tikėjimo atmetimu. Dabar pozicija pasikeitusi: kremuoti palaikus leidžiama, tačiau būtina laikytis tam tikrų taisyklių.

Ar katalikui rinktis kremavimą yra nuodėmė?

Pagal dabartinį Katalikų Bažnyčios mokymą kremavimas savaime nėra nuodėmė, jeigu jis pasirenkamas ne dėl krikščioniškajam tikėjimui prieštaraujančių motyvų, skelbia fakt.pl.

Reikšmingas pokytis įvyko 1963 metais. Tuometė Šventosios Oficijos kongregacija, dabar vadinama Tikėjimo doktrinos dikasterija, katalikams leido rinktis kremavimą, jei šiuo sprendimu nesiekiama paneigti krikščioniškojo mokymo.

Ilgus šimtmečius krikščionys mirusiuosius dažniausiai laidodavo karstuose žemėje. Ši tradicija glaudžiai susijusi su kūno prisikėlimo ir amžinojo gyvenimo viltimi. Kremavimas dėl jo sąsajų su kai kuriomis pagoniškomis praktikomis ilgą laiką buvo vertinamas neigiamai.

Vis dėlto Bažnyčia pabrėžia, kad svarbi ne tik fizinė laidojimo forma, bet ir pagarba mirusiajam bei tikėjimas prisikėlimu. Todėl kremavimas katalikų tikėjimui neprieštarauja, jeigu juo neketinama atmesti krikščioniškųjų tiesų apie mirtį ir amžinąjį gyvenimą.

Kaip privalu elgtis su pelenais?

Nors palaikus kremuoti galima, Bažnyčia reikalauja, kad jie būtų saugomi ir laidojami pagarbiai.

Kremuoti palaikai turėtų būti palaidoti šventoje vietoje – kapinėse arba kolumbariume – pagal vietos Bažnyčios nustatytą tvarką.

Bažnyčia nepritaria pelenų barstymui ore, žemėje ar vandenyje. Taip pat nepritariama tam, kad jie būtų paversti nuolatine asmenine atminimo relikvija ir laikomi namuose. Tokia nuostata kyla iš įsitikinimo, kad su žmogaus palaikais ir po kremavimo būtina elgtis pagarbiai.

Vadinasi, urna neturėtų likti tik artimąjį primenančiu daiktu. Ją reikia palaidoti arba padėti specialiai tam skirtoje, Bažnyčios mokymą atitinkančioje vietoje.

Ar kremavimas užkerta kelią šv. Mišioms?

Kremavimas netrukdo rengti katalikiškų laidotuvių, melstis už mirusįjį ar aukoti šv. Mišias. Laidotuvių liturgija gali būti atliekama tiek iki kremavimo, tiek po jo.

Konkreti tvarka priklauso nuo šalies ir vietos Bažnyčios praktikos. Kai kur šv. Mišios pirmiausia aukojamos prie karsto, o vėliau palaikai kremuojami. Tuomet urna palaidojama kapinėse arba padedama kolumbariume.

Bažnyčiai svarbu, kad pasirinktas laidojimo būdas netrukdytų su mirusiuoju atsisveikinti pagal katalikiškas tradicijas. Vien kremavimo faktas neatima galimybės melstis už žmogų ir patikėti jį Dievo gailestingumui.

Ar kremuojant gali kentėti žmogaus siela?

Nuogąstavimai, kad kremavimo metu mirusiojo siela gali patirti kančią, nėra pagrįsti katalikų teologijos mokymu.

Katalikybėje mirtis suvokiama kaip kūno ir sielos atsiskyrimas. Kremavimas veikia tik fizinius palaikus, todėl nėra pagrindo tvirtinti, kad siela kenčia dėl pasirinkto kūno laidojimo būdo.

Biblijoje tiesioginio draudimo kremuoti mirusiuosius taip pat nėra. Nors Šventajame Rašte dažnai kalbama apie laidojimą kapuose, konkreti palaikų laidojimo forma nelaikoma žmogaus išganymą lemiančia sąlyga.

Kuriam laidojimo būdui Bažnyčia teikia pirmenybę?

Nepaisant leidimo kremuoti, Katalikų Bažnyčia pirmenybę vis dar teikia tradiciniam laidojimui žemėje. Manoma, kad toks būdas ypač aiškiai parodo pagarbą mirusiojo kūnui ir išreiškia krikščioniškąjį tikėjimą kūno prisikėlimu.

Tačiau kremavimą pasirinkę žmonės vien dėl to Bažnyčios mokymo nepažeidžia. Svarbiausi yra šio sprendimo motyvai ir pagarbus elgesys su palaikais.

Taigi katalikams kremavimas gali būti priimtina laidojimo alternatyva. Laikantis Bažnyčios taisyklių, po jo galima deramai atsisveikinti su mirusiuoju, aukoti šv. Mišias ir išsaugoti tikėjimu paremtą pagarbą žmogui.