Samanos užvaldo veją: rudenį išbarstyta priemonė gali išgelbėti jos žalumą
Spalvingas ruduo ne tik dovanoja savo gėrybes, bet ir vis vėsesniais rytais primena apie artėjančią žiemą. Kol gamta dar nepanirusi į ramybės laikotarpį, kiemuose verta užbaigti paskutinius vejos priežiūros darbus.
Kaip paruošti veją, kad pavasarį ji vėl žaliuotų, paaiškinama „Linas Agro“ pranešime žiniasklaidai.
Nukritusių lapų palikti negalima
Agronomas ir kraštovaizdžio specialistas Tautvydas Gurskas sako, kad ankstyvą rudenį patręštai bei atsėtai vejai dar reikia paskutinės priežiūros. Pirmiausia būtina pašalinti nukritusius lapus. Palikti pūvantys lapai ir vaisiai gali pažeisti žolę, o padariniai taps matomi pavasarį.
Po storu lapų sluoksniu vejai ima stigti oro ir šviesos, kaupiasi drėgmė, todėl susidaro grybinėms ligoms palankios sąlygos. Pūvantys vaisiai taip pat didina iššutimo riziką. Jei rudenį visa tai liks nesurinkta, pavasarį vejoje gali atsiverti pliki plotai, kuriems atkurti reikės papildomų išlaidų ir laiko.
Sugrėbus lapus veją dar teks paskutinį kartą nupjauti. Agronomė, „Edotnuvaseeds.lt“ ekspertė Regina Kanevičienė pabrėžia, kad tinkamas laikas priklauso ne nuo kalendoriaus, o nuo oro ir žolės augimo. Jei ruduo išlieka šiltas, pjauti gali prireikti net lapkritį.
Žolės negalima nei pernelyg sutrumpinti, nei palikti per aukštos. Ilga žolė po sniegu gali išgulti ir sudaryti ligoms palankią terpę, o per trumpai nupjauta veja tampa jautresnė šalčiui ir prasčiau žiemoja. Tinkamiausias jos aukštis prieš žiemą yra maždaug 4–5 centimetrai.
Rudeninėms trąšoms svarbi tinkama sudėtis
Lapų surinkimas ir paskutinis pjovimas – dar ne visi pasiruošimo žiemai darbai. R. Kanevičienė primena apie rudeninį tręšimą ir ragina atidžiai įvertinti pasirinktų trąšų sudėtį.
Šiuo metų laiku reikėtų naudoti rudeniui skirtas trąšas, kuriose vyrauja kalis ir fosforas. Ypač svarbus fosforas, nes jis stiprina augalo šaknis ir padeda vejai sėkmingiau peržiemoti.
Tręšti reikėtų atsižvelgiant į oro sąlygas bei žolės augimą, o ne konkretų mėnesį. Vis dėlto lapkritį ir gruodį trąšų naudoti jau nebereikia.
T. Gurskas rekomenduoja rinktis trąšas, kurių sudėtyje yra geležies sulfato. Ši medžiaga padeda kovoti su samanomis, tačiau barstant būtina apsaugoti šalia vejos esančias kiemo dangas.
Trąšų negalima palikti ant trinkelių, bortelių ar kitų kietų paviršių. Geležies sulfatui ištirpus, ten gali atsirasti sunkiai pašalinamų rudų dėmių.
Rūgščioje dirvoje samanos įsitvirtina lengviau
Vien trąšų vejai gali nepakakti – būtina įvertinti ir dirvožemio rūgštingumą. Agronomės teigimu, pernelyg rūgščioje žemėje žolė prasčiau pasisavina maistines medžiagas, silpsta, o jos vietą ima užimti samanos. Dėl to rūgščią dirvą rudenį rekomenduojama kalkinti.
Kalkes geriausia išberti prieš pat lietų. Jei kritulių nėra, veją reikia gausiai palaistyti, kad veikliosios medžiagos patektų į dirvą. Vienam arui žemės rekomenduojama naudoti 5 kg granuliuotų kalkių, tačiau šį kiekį galima padidinti iki 10 kg.
Kalkes galima paskleisti rankomis arba specialiu barstytuvu. Tarp trąšų ir kalkių bėrimo būtina padaryti 2–3 savaičių pertrauką.
Žiemą pavojų gali kelti susikaupusios pusnys
Nors žiemą vejos priežiūros gerokai sumažėja, jos būklei ir toliau turi įtakos orai. T. Gursko teigimu, svarbus ne tik sniego kiekis, bet ir tai, ar jis iškrinta ant įšalusios, ar dar minkštos žemės.
Jeigu sniegas padengia dar neįšalusią dirvą, po jo sluoksniu žolė gali pradėti šusti. Todėl susikaupusias pusnis reikėtų pašalinti – taip sumažinama tikimybė, kad pavasarį teks taisyti pažeistus vejos plotus. Tačiau jei žemė jau kieta ir įšalusi, papildomų veiksmų imtis nereikia.
Baigus rudens darbus T. Gurskas pataria nepamiršti ir visą sezoną naudotos technikos. Žoliapjovę reikėtų išvalyti, sutepti jos detales, pagaląsti peilius ir tinkamai paruošti kitam sezonui. Taip pavasarį pradėti darbus bus lengviau.
