Lietuvos švietimo paradoksas: milijardinės investicijos auga, tačiau mokinių rezultatai beveik nejuda

Lietuvoje švietimo pažanga vis dar pernelyg dažnai vertinama pagal įvykdytų reformų skaičių, o ne pagal tai, ko išmoko vaikai ir kokiais žmonėmis jie tampa. Keičiamos ugdymo programos, egzaminai, vertinimo tvarka bei mokytojų rengimas, didinamas finansavimas, tačiau sistemai iki šiol trūksta aiškaus galutinio tikslo.

Vien pokyčių gausa dar nereiškia pažangos. Svarbiausias rezultatas turėtų būti jaunas žmogus, kuris po dvylikos metų mokykloje geba skaityti, mąstyti, spręsti problemas, savarankiškai apsispręsti, rodyti iniciatyvą ir atsakyti už savo gyvenimą.

Pakilimas reitinge slepia nemalonią tikrovę

Naujausi EBPO PISA duomenys iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti viltingai: pagal bendrus matematikos, skaitymo ir gamtos mokslų rezultatus Lietuva Europoje pakilo iš 20-os į 12-ą vietą.

Vis dėlto šį šuolį lėmė ne pagerėję Lietuvos vaikų gebėjimai, o didesnis kitų valstybių rezultatų nuosmukis. Vertinant beveik dviejų dešimtmečių laikotarpį, Lietuvos penkiolikmečių pasiekimai iš esmės pasikeitė nedaug. Šiuo metu bazinio matematikos ir skaitymo lygio nepasiekia beveik trys iš dešimties penkiolikmečių.

Bazinis lygis nėra reikalavimas, skirtas gabiausiems mokiniams. Tai žinių ir gebėjimų pamatas, būtinas norint toliau mokytis, suprasti informaciją, orientuotis skaičiuose ir spręsti paprastas problemas.

„Švietimo kelrodžio“ duomenys rodo ir kitą nerimą keliančią tendenciją: aukščiausius matematikos pasiekimų lygius pasiekia tik 6 proc. Lietuvos penkiolikmečių, o skaitymo – apie 4 proc. Kai būtino pagrindo stokoja beveik trečdalis jaunų žmonių, tai jau tampa būsimos darbo rinkos, produktyvumo ir šalies konkurencingumo problema.

Kartu kyla esminis klausimas, ar mokykla išugdo savimi pasitikintį žmogų, kuris moka išsakyti ir pagrįsti idėjas, nebijo klaidų ir supranta, kad laisvė neatsiejama nuo atsakomybės.

Technologinės ambicijos pirmiausia priklauso nuo žmogaus

Lietuva gali kelti tikslus dėl aukštos pridėtinės vertės ekonomikos, dirbtinio intelekto, biotechnologijų ar technologijų sektoriaus plėtros, tačiau visos šios ambicijos galiausiai priklauso nuo žmogaus gebėjimų. Reikia mokėti mąstyti, mokytis, atsirinkti informaciją, kurti, priimti sprendimus ir už juos atsakyti.

Technologijoms keičiant profesijas ir darbo pobūdį, vien sukauptų žinių nebepakanka. Svarbu gebėti jas kūrybiškai taikyti, prisitaikyti prie permainų ir mokytis visą gyvenimą. Vien investicijos į technologijas nesukurs aukštos pridėtinės vertės ekonomikos, jei kartu nebus ugdomi žmonės, galintys tomis technologijomis naudotis ir sukurti tai, ko dar nėra.

Finansavimas išaugo beveik du su puse karto

Švietimo lėšų Lietuvoje turėtų pakakti. Finansavimas vienam mokiniui čia didėja sparčiau negu bet kurioje kitoje EBPO valstybėje – vien 2023–2024 m. jis ūgtelėjo 10,2 proc.

Per dešimtmetį bendrojo ugdymo finansavimas išaugo nuo maždaug 740 mln. eurų 2015 m. iki 1,8 mlrd. eurų 2024-aisiais, taigi beveik du su puse karto. Nepaisant to, mokinių rezultatai iš esmės nejuda. Padėtis primena Danaides, pilančias vandenį į kiaurą statinę: investicijų vis daugiau, tačiau pagrindinis rezultatas beveik nekinta.

Verslo aplinkoje organizacija, kuri dešimtmečiais didintų investicijas ir pertvarkytų procesus bei struktūrą, bet nepasiektų geresnių rezultatų, anksčiau ar vėliau turėtų atsakyti ne į klausimą, ką dar pakeisti, o ko iš tiesų siekiama.

Lietuvos švietime aiškaus atsakymo į šį klausimą vis dar nėra. Taip pat neapsispręsta, kokiam gyvenimui ruošiamas jaunas žmogus: ar jis mokomas tik atlikti užduotis, ar ir kelti klausimus, ieškoti išeičių bei prisiimti atsakomybę už sprendimų pasekmes.

Mokykla, žinoma, nėra verslo įmonė, o vaiko ugdymo neįmanoma įvertinti vien pelno eilute ar keliais rodikliais. Vis dėlto kuo sistema sudėtingesnė, tuo jai svarbesnė bendra kryptis. Priešingu atveju vieni keičia programas, kiti – egzaminus, mokytojų rengimą ar mokyklų tinklą, tačiau net ir nuoširdžiai dirbdami nebūtinai siekia to paties rezultato.

Trūksta bendro nacionalinio tikslo

Lietuvoje netrūksta strategijų, tyrimų, ekspertų, stiprių mokytojų ir gerų mokyklų. Didžiausia spraga – nacionalinis susitarimas dėl to, kokį rezultatą turi sukurti visa švietimo sistema.

Galimybę susitarti rodo „Švietimo kelrodis“. Jau 43 švietimo, verslo ir visuomenės organizacijos susivienijo dėl 10 konkrečių žingsnių, apimančių ugdymo programas, mokytojus ir mokyklų vadybą. Be tokio susitarimo net geras kompasas nėra pakankamas, nes kiekvienas gali pasirinkti skirtingą kryptį.

Estija krypties laikosi daugiau kaip tris dešimtmečius

Vertinant stipriausias švietimo sistemas svarbu žiūrėti ne tik į jų sprendimus, bet ir į gebėjimą dešimtmečius nekeisti pagrindinės krypties. Vienas ryškiausių pavyzdžių yra Estija.

Jos pasiekimai nėra vienos reformos ar vienos politinės kadencijos rezultatas. Tai nuoseklaus, daugiau kaip tris dešimtmečius trunkančio darbo pasekmė. Dabartinės sistemos pagrindai pradėti kurti pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais, o vienas svarbiausių bendrąjį ugdymą reglamentavusių įstatymų priimtas 1993-iaisiais.

Per šį laiką Estija keitė ugdymo turinį, vertinimą ir mokyklų valdymą, skaitmenizavo sistemą bei reformuoja ją iki šiol. Tačiau kas ketverius metus ji nepradėdavo visko nuo nulio. Priemonės keitėsi, o kryptis išliko. Toks tęstinumas šiandien padeda Estijai išlikti stipriausia švietimo sistema Europoje.

Kokius gebėjimus turi suteikti dvylika metų mokykloje?

Tokio ilgalaikio susitarimo reikia ir Lietuvai. Pirmiausia būtina nuspręsti, ką po dvylikos metų mokykloje privalo gebėti kiekvienas jaunas žmogus, kaip visiems bus užtikrintas minimalus žinių bei gebėjimų pagrindas ir kaip daugiau vaikų galės pasiekti aukščiausius rezultatus.

Taip pat reikia sutarti, kaip bus ugdomas kritinis mąstymas, kūrybiškumas, gebėjimas kalbėti, bendradarbiauti bei veikti savarankiškai ir pagal ką bus vertinama reali sistemos pažanga.

Švietimo negalima taisyti keičiant tik pavienes detales. Kai programa perkrauta, mokytojas skuba ją užbaigti, užuot skyręs laiko padėti vaikui iš tiesų suprasti medžiagą.

„Švietimo kelrodyje“ pateikiamas ryškus 2025 m. matematikos PUPP rezultatų palyginimas: Ignalinos rajone egzaminą išlaikė 92 proc., o Zarasų rajone – 53 proc. mokinių. Nesant aiškaus bendro standarto, tas pats žinių lygis skirtingose mokyklose gali būti suprantamas nevienodai.

Jei mokymosi spragos paaiškėja tik dešimtoje klasėje, jos pastebimos per vėlai. Reikalaujant atsakomybės iš mokytojų ar mokyklų vadovų, jiems kartu būtina suteikti kompetencijų, pagalbos ir realios veikimo laisvės.

Sistema turi veikti kaip vientisa grandinė

Pirmasis žingsnis turėtų būti mažesnės apimties, bet gilesnės ugdymo programos ir aiškus susitarimas, ką vaikas turi mokėti kiekviename etape. Po to būtini vienodi vertinimo principai bei nuoseklus kiekvieno mokinio pažangos stebėjimas, kad pagalba būtų suteikta dar nevėluojant.

Tam reikia stiprių pedagogų ir vadovų. „Švietimo kelrodžio“ duomenimis, 45 proc. pirmosios pakopos pedagogikos studijų absolventų po studijų neįsidarbina mokyklose. Mentorius turi tik 26 proc. pradedančiųjų mokytojų, o lyderystės mokymus yra baigę vos 30 proc. mokyklų vadovų.

Mokytojai turėtų būti praktiškai parengiami darbui, gauti profesinę pagalbą ir dirbti palaikančiose komandose. Jų laikas pirmiausia turi būti skiriamas ne biurokratijai, o vaikui – jo talentams, smalsumui ir pasitikėjimui savimi ugdyti.

Mokyklų vadovams taip pat reikia pakankamai laisvės priimti sprendimus, kartu prisiimant atsakomybę už rezultatus. Tačiau visa atsakomybė už vaiko ugdymą negali būti palikta mokyklai. Pareigos, pagarbos ir atsakomybės pagrindai pirmiausia formuojasi šeimoje, todėl tėvai ir pedagogai turi bendradarbiauti.

Pokyčių taip pat nereikėtų iš karto diegti visoje šalyje. Pirmiausia juos būtina išbandyti, įvertinti poveikį ir tik tuomet plėsti.

Galiausiai svarbiausia ne tai, kiek dar reformų bus surengta. Lietuva turi susitarti, ko tikisi iš švietimo, ir pasirinktos krypties laikytis tiek laiko, kiek reikės rezultatui pasiekti. Po dešimties ar dvidešimties metų bus vertinama ne įgyvendintų reformų gausa, o tai, kokie žmonės baigė mokyklas – ar jie geba savarankiškai mąstyti, kurti, atsakyti už savo sprendimus ir darbu prisidėti prie Lietuvos ateities.

Apie „Švietimas #1“

VšĮ „Švietimas numeris vienas“ yra ne pelno siekianti organizacija, kurią įsteigė Lietuvos startuolių asociacija „Unicorns Lithuania“. Ji vienija lyderius, siekiančius kurti pažangią ir pasaulyje pirmaujančią švietimo sistemą.