Henriko Daktaro namui jau rastas pirkėjas: sandorį skiria tik svarbus etapas

TV3.lt žurnalistams susisiekus su nekilnojamojo turto bendrovės „KaNT“ brokeriu paaiškėjo, kad Henriko Daktaro namas oficialiai dar neparduotas. Vis dėlto pirkėjas jau surastas, o objektas rezervuotas.

Brokeris patikslino, kad pirkėjo paieškos yra baigtos, tačiau galutinis pardavimo sandoris kol kas neįvyko.

Objektas rezervuotas

Pasak brokerio, namas tebėra rezervuotas, o jo pirkėjas jau yra. Šiuo metu vyksta teisinės ir administracinės procedūros.

Galutinis sandoris priklausys nuo to, ar pavyks tinkamai sutvarkyti visus reikalingus dokumentus. Brokeris nurodė, kad, procesui pasibaigus sklandžiai, pardavimas bus užbaigtas.

Apie pardavimą praneš tik jam įvykus

Brokerio teigimu, visuomenė apie galutinį turto pardavimą bus informuota atskirai jo valdomais kanalais.

Kol dokumentų tvarkymas nebaigtas, namas oficialiai lieka rezervuotas, bet neparduotas.

Primename, kad Remigijui Daškevičiui-Daškei 1995 metų vasarą sugrįžus iš kalėjimo, Henriko Daktaro įtaka buvo milžiniška ne tik Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Per kelerius metus daug buvusių Daškės draugų buvo subūrę savo gaujas, prisijungę prie kitų grupuočių ar net suartėję su ilgą laiką konkurentais laikytais Vilijampolės Daktarais.

Kalėdamas Pravieniškių kolonijoje R. Daškevičius praleido privatizavimo laikotarpį, laikytą pelningiausiu miesto nusikalstamo pasaulio atstovams. Kai kurie ankstesni jo bendražygiai, tarp jų Saturnas Dubininkas-Satas, tuo metu įsitvirtino legaliame versle ir mezgė ryšius su įtakingais Seimo nariais, ministrais, teisėsaugos pareigūnais, verslininkais bei žiniasklaidos grupių atstovais.

Satas yra sakęs, kad pirmuosiuose puslapiuose pasirodydavusi jo nuotrauka leidėjams padėdavo parduoti itin didelius laikraščių ir žurnalų tiražus. Jis buvo laikomas vienu sėkmingiausią karjerą „laukinio kapitalizmo“ laikotarpiu padariusių verslo elito atstovų.

Tuo metu R. Daškevičius išgyveno dėl to, kad jam nepavyko pritapti prie legalių verslininkų ir Kaune siautėjusių nusikaltėlių. Sugrįžęs iš kalėjimo jis pradėjo smarkiai gerti ir dažnai įsiveldavo į konfliktus, pasibaigdavusius policijoje.

H. Daktaras jį laikė žodžio žmogumi

Po kurio laiko Lietuvoje išryškėjo naujas konfliktų modelis: dėl pinigų ir akcijų ėmė kovoti įvairiais, dažniausiai itin nešvariais būdais, didžiulius turtus sukaupę įmonių savininkai, akcininkai ir verslo partneriai.

Spręsdami tokius nesutarimus žinomi Kauno verslininkai vis dažniau pasitelkdavo atsikuriančią Daškinių gaują. Už pagalbą R. Daškevičiui ir jo vyrams būdavo sumokamos įspūdingos pinigų sumos, o kartais jie sulaukdavo pasiūlymų kartu imtis verslo.

Taip buvęs bokso čempionas R. Daškevičius, garsėjęs kaip „kietuolis“ ir žavus plevėsa, atsidūrė prie naujos karjeros slenksčio.

Netikėtai sulaikius H. Daktarą, R. Daškevičius galutinai suprato, kad primityvus reketas bei atvirai vykdoma spirito ir cigarečių kontrabanda augančioje šešėlinėje ekonomikoje jau tampa nebemadingomis veiklos kryptimis.

Didelio atgarsio sulaukęs konfliktas su įtakingu Kauno milijonieriumi Sigitu Čiapu sužlugdė H. Daktaro karjerą kriminaliniame pasaulyje. Netrukus S. Čiapo dėka H. Daktaras buvo sulaikytas ir septyneriems metams įkalintas. Tai pakeitė Daškės požiūrį – jis pradėjo ieškoti mažiau rūpesčių keliančios veiklos.

Anksčiau žurnalistui siųstame laiške H. Daktaras rašė, kad R. Daškevičius buvo gerokai jaunesnis už jį. Kai Daškė kariavo su Slabotke, tai yra Vilijampole, H. Daktaras kalėjo Sibire, o jam sugrįžus į Lietuvą R. Daškevičius buvo Pravieniškėse.

H. Daktaras teigė su juo susitikęs kelis kartus. R. Daškevičius jam pasirodė konkretus, savo žodžio besilaikantis ir patikęs žmogus, nors artimiau bendrauti neteko. H. Daktaras taip pat nurodė žinojęs, kad pagrindinė Daškės veikla buvo verslas, tačiau negalėjo pasakyti, ar jis buvo legalus.

Kruvini Daškinių pirties epizodai

Prieš kelerius metus kilus valdininkų, verslininkų ir sporto atstovų konfliktams dėl Kaune, Partizanų gatvės 192-ajame sklype, esančio regbio stadiono, išaiškėjo dalis tamsios šio objekto praeities.

Medžiagą šia tema rinkusiam straipsnio autoriui Kauno vaikų ir jaunimo regbio klubo „Ąžuolas“ vadovas Vytautas Vasilenka pasakojo, kad prieš pat mirtį Daškė, lydimas apsaugininkų, vaikščiodavo po stadioną ir atidžiai stebėdavo besitreniruojančius jaunuosius regbininkus.

Kauno kriminalinės policijos darbuotojai, ilgus metus rinkę operatyvinę informaciją apie Daškinių gaują ir jos aplinką, prisiminė, kad iškart po privatizacijos R. Daškevičiaus vyrai dažnai linksmindavosi Partizanų gatvės 192-uoju numeriu pažymėtoje pirtyje.

Pasakojama, kad į šią Daškinių pamėgtą poilsio vietą būdavo atgabenami ir nepaklusę arba mokėti duoklę atsisakę Kauno bendrovių savininkai.

Verslininkams esą būdavo liepiama rinktis – dirbti kartu arba būti sunaikintiems. Nenorėjusius pelnu dalytis asmenis Žaliakalnio gaujos smogikai merkdavo į pirties baseiną ir kankindavo, kol šie sutikdavo atiduoti nemažą dalį uždirbto pelno.

Po tokių išbandymų nusikaltėliai ir jų kankinti verslininkai susėsdavo prie bendro stalo bei puotaudavo iki paryčių.

Klientus atbaidė pirties praeitis

Prieš kelerius metus straipsnio autorius apsilankė pirtyje, kurioje kadaise siautėjo Daškiniai. Pravažiavus pagrindinius Partizanų gatvės daugiabučių kiemus ir pasiekus gatvės galą, už keliasdešimties metrų tarp namų matoma aptverta stadiono teritorija. Ją saugo aukšti geležiniai vartai, o netoliese stovi sovietmečiu paplitusio Alytaus statybos tipo sargo namelis.

Erdviame kieme yra du pastatai – pirties kompleksas ir mūrinis svečių namas, kuriame veikė biliardinė. Abu objektai baigti statyti 1981 metais.

Po kraupių įvykių praėjus daugeliui metų pirtis klientų susidomėjimo nesulaukė, sunyko ir 2005 metais galutinai nutraukė veiklą. Vieša paslaptis, kad apie šiurpią vietos istoriją išgirdę aplinkinių rajonų gyventojai atsisakydavo planų joje ilsėtis.

Sargo pasakojimas

Buvusią Daškinių pirtį ne vienerius metus prižiūrėjo netoliese esančiame kukliame name su šeima gyvenęs sargas Vladas.

Jis pasakojo kadaise dirbęs vėliau liūdnai pagarsėjusios EBSW grupės privatizuotoje F. Dzeržinskio staklių gamykloje. Kurį laiką Vladas buvo smulkusis jos akcininkas, tačiau vėliau akcijos esą paslaptingai dingo.

Prižiūrėtojo žiniomis, Gintaras Petrikas galėjo būti nusikaltėlių prispaustas ir dėl to pirtį paprasčiausiai atidavė Daškiniams.

Vladas taip pat teigė, kad kurį laiką pirties direktoriumi dirbo R. Daškevičiaus brolis Artūras. Prieš Daškinių gaujos narių gyvenimus sužlugdžiusius „cigarečių karus“ kelerius metus Partizanų gatvės pirties akcininku buvo paskirtas ir Pravieniškėse bausmę atliekantis Edmundas Bilinskas-Edma.

Pašnekovo teigimu, maždaug 1995–1997 metais kone kiekvieną savaitgalį pirtyje netikėtai pasirodydavo automatais ginkluoti „Aro“ pareigūnai. Įsiveržę kovotojai greitai suguldydavo besilinksminančius nusikaltėlius ir jų svečius veidais į žemę.