Apsimetė negyvas ir ištrūko iš žudikų gniaužtų: jo išsigelbėjimas tapo kruvinos gaujos pabaigos pradžia

Amžių sandūroje Vilniuje policija atsitiktinai išaiškino V. Januškevičiaus gaują, tuomet laikytą žiauriausia ir daugiausia žmogžudysčių Lietuvoje įvykdžiusia nusikalstama grupuote. Toks vertinimas pasikeitė sulaikius Panevėžio „tulpinius“ ir Klaipėdos „gaidjurginius“ – paaiškėjo, kad jų aukų skaičius buvo dar didesnis.

Dėl pinigų ar siekdami nuslėpti kitus nusikaltimus gaujų nariai negailėjo net draugų ir bendrininkų. Kaune daugiausia savo aplinkos žmonių pražudė „Marafono“ grupuotė. Sulaikytiems jos nariams buvo inkriminuotos 9 žmogžudystės.

Apie šią bylą 2003 metais plačiau rašė kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“. „Marafono“ grupuotė garsėjo ypatingu žiaurumu ir visišku taisyklių nepaisymu.

Pagrindinė taisyklė – žudyti

Teismas nustatė, kad anksčiau teisti R. Baratinskas ir V. Gembutas kartu su V. Čėsna bei S. Narkevičiumi 1999 metų pradžioje subūrė nusikalstamą susivienijimą. Vyrai apsirūpino šaunamaisiais ginklais, iš anksto planavo sunkius nusikaltimus ir vėliau juos šaltakraujiškai vykdė.

Gaujos nariai palaikė glaudžius tarpusavio ryšius, bendravo su Panevėžio ir Šiaulių nusikalstamomis grupuotėmis bei užsienio nusikaltėliais. Jų artimą bendravimą liudijo ir bendros nuotraukos.

Nusikaltėliai naudojosi automobiliais ir mobiliojo ryšio telefonais, vežiojosi antrankius, aukoms surišti skirtas lipniąsias juostas, pistoletus bei peilius. Kartu jie turėdavo ir kastuvų, kad galėtų skubiai iškasti duobes bei paslėpti nužudytųjų kūnus.

Prieš nusikaltimus gaujos nariai iš anksto pasidalydavo užduotimis. Teisme įrodyta, kad nuo veiklos pradžios iki 2001 metų balandžio jie įvykdė penkis sunkius nusikaltimus. Vis dėlto nė vienas kaltinamasis nepripažino priklausęs gaujai – visi tvirtino nekūrę nusikalstamo susivienijimo ir nedarę jiems inkriminuojamų nusikaltimų.

Gaujos branduolį sudarė tvirto būdo vyrai

Kaune buvo žinoma, kad 39 metų R. Baratinskas, pravarde Marafonas, bendravo su kitų miesto grupuočių vadeivomis, o anksčiau pats veikė kaip vadinamoji „torpeda“.

Jo pavardė jau buvo minima ankstesniuose rašiniuose. R. Baratinskas buvo savo gaują turėjusio Roberto Borcherto, pravarde Karabas, patikėtinis. R. Borchertas paslaptingomis aplinkybėmis buvo nužudytas 1997 metais. Manoma, kad Vilijampolės grupuotėje R. Baratinskas galėjo nepakilti aukščiau „torpedos“ ir dėl polinkio į narkotikus.

Su narkotikais sietas ir jo slapyvardis Marafonas – nusikaltėlių žargonu šis žodis reiškė apsvaigimą. R. Baratinskas garsėjo tvirtu charakteriu, gebėjo greitai pelnyti žmonių pasitikėjimą ir su jais susidraugauti.

Didžiule fizine jėga ir stipriu būdu pasižymėjo ir 44 metų Vladas Gembutas, pravarde Geležinis. Tvirto sudėjimo vyrą vos įveikė keturi „Aro“ pareigūnai. Jis buvo teistas už neteisėtą ginklo nešiojimą, o išėjęs iš kolonijos tapo neginčijamu Kėdainių nusikalstamo pasaulio autoritetu.

Kiti du gaujos nariai – 50 metų Saulius Narkevičius ir jauniausias, 29 metų Vytis Čėsna – buvo giminaičiai.

Pirmoji auka – skolos negrąžinęs vyras

1996 metų pradžioje S. Narkevičius paskolino A. Vaišniui 100 000 JAV dolerių. Iki 1999 metų pradžios vyras buvo grąžinęs tik dalį sumos ir pradėjo slapstytis nuo kreditoriaus.

1999 metų gegužę arba birželį Kauno automobilių turgavietėje R. Baratinskas surengė S. Narkevičiaus ir A. Vaišniaus susitikimą, per kurį turėjo būti aptartas skolos grąžinimas.

Tačiau pokalbio nebuvo. S. Narkevičius ir V. Gembutas išsivežė A. Vaišnių į Puidinės mišką Kauno rajone. Ten vyrą iki pusės nurengė, lipniąja juosta surišo jo rankas bei kojas, mušė kumščiais ir lazda, spardė bei badė peiliu.

Nužudytąjį nusikaltėliai užkasė miške. Jo kūnas buvo rastas ir iškastas 2000 metų liepos 13 dieną. Nei S. Narkevičius, nei V. Gembutas neprisipažino A. Vaišnių nužudę.

Ne visi pagrobimo planai pavyko

1999 metų vasarą gauja įkaitu paėmė Kauno vaistų bendrovės savininką Gvidą G. ir pareikalavo mokesčio už apsaugą. Iš jo artimųjų iš pradžių prašyta 120 000 litų, tačiau nusikaltėliai galiausiai paėmė 50 000 litų, kuriuos atvežė pagrobtojo brolis.

Kitas gerai apgalvotas planas žlugo 2000 metų sausį, kai gauja mėgino pagrobti UAB „System“ generalinį direktorių Rytį B. Nors jo automobilio padangos buvo pradurtos, vyras nesustojo ir telefonu spėjo išsikviesti apsaugą.

Nusikaltėliai taip pat rengėsi pagrobti buvusį EBSW viceprezidentą Algį Pašukevičių. Jis liko gyvas ir sveikas, tik buvo sužalotas antakis.

Kruvini nusikaltimai darėsi vis žiauresni

Ypač žiauriai „Marafono“ grupuotė susidorojo su Egidijumi Gaudzevičiumi. Kartu žuvo ir jo draugas Raimondas Karpavičius. 2000 metų vasarį R. Baratinskas paskolino E. Gaudzevičiui 60 000 JAV dolerių ir pradėjo domėtis jo verslu.

Kadangi skolininkas neskubėjo grąžinti pinigų, gauja nutarė jį nužudyti. Egzekucijai buvo pasirinktas apleistas buvusios sovietinės armijos raketinės bazės angaras Keleriškių miške, Kėdainių rajone.

Balandžio 6-osios vakarą į vietą pirmiausia atvyko V. Čėsna ir S. Narkevičius. Vėliau pasirodė R. Baratinskas ir V. Gembutas, kartu atsivežę E. Gaudzevičių. Su juo buvo ir R. Karpavičius, kurio gaujai nereikėjo. Visiems suėjus į angarą, V. Gembutas du kartus šovė į R. Karpavičių iš pistoleto TT.

Kiti grupuotės nariai saugojo išėjimą ir automobilio žibintais apšvietė nusikaltimo vietą. E. Gaudzevičius mėgino sprukti, bet S. Narkevičius smogė jam prožektoriumi į galvą. Suklupusį vyrą nusikaltėliai surakino antrankiais ir įsodino į automobilį. R. Karpavičiaus kūną suvyniojo į polietileną ir įdėjo į V. Čėsnos automobilio bagažinę.

Parinkę tinkamą vietą, nužudytąjį užkasė. E. Gaudzevičius buvo nuvežtas į S. Narkevičiaus uošvio namelį sodų bendrijoje „Lokomotyvas“ Kauno rajone. Rūsyje aukai surišo rankas ir kojas, ant kaklo užveržė virvę, prievarta girdė alkoholiu ir pakaitomis saugojo.

Gaujos nariai tyčiojosi, esą apsvaigęs vyras praras pusiausvyrą, pargrius ir pats pasikars. Tačiau dėl milžiniškos nervinės įtampos E. Gaudzevičius neapsvaigo, todėl nusikaltėliai ėmėsi žudymo. Balandžio 8 dieną auką nuvežė į Sausynės miškelį Kauno rajone. V. Čėsna su S. Narkevičiumi iškasė duobę, o tuomet S. Narkevičius ir V. Gembutas vyrą pasmaugė bei užkasė.

Negyvu apsimetęs vyras sugebėjo pasprukti

Vienu kraupiausių grupuotės nusikaltimų laikytas ir dviejų žmonių nužudymas Kėdainių rajone. Nusikaltėliai išsigando, kad Ričardas Pilsudskis gali tapti ką tik įvykdytos dvigubos žmogžudystės liudininku, nes žinojo, su kuo išvyko ir vėliau dingo R. Karpavičius bei E. Gaudzevičius. Todėl nuspręsta nužudyti ir jį.

Balandžio 7-osios naktį R. Baratinskas, V. Narkevičius ir V. Gembutas, kaip buvo sutarta su R. Pilsudskiu, atvažiavo į automagistralės Vilnius–Klaipėda 137-ąjį kilometrą Kėdainių rajone ir sustojo ties įvažiavimu į senąjį Žemaičių plentą. Kartu su R. Pilsudskiu atvykus Vilmantui Čereškai bei Jonui Velykiui, gauja nutarė nužudyti visus tris.

S. Narkevičius priėjo prie V. Čereškos automobilio ir paleido šūvių seriją į vairuotoją bei šalia sėdėjusį J. Velykį. Abu buvo sunkiai sužaloti. Kai nusikaltėliai išvilko juos iš automobilio ir paguldė šalia R. Baratinsko ką tik nušauto R. Pilsudskio, V. Čereška ėmė dejuoti. Tuomet V. Gembutas dar kartą šovė jam į krūtinę ir įsmeigė peilį.

Sunkiai sužeistas J. Velykis apsimetė miręs. Nusikaltėliams palikus aukas ir nuėjus į mišką kasti duobės, jam pavyko pabėgti. Sugrįžę gaujos nariai pastebėjo dingusią auką ir pradėjo jos ieškoti, tačiau vyro nerado.

J. Velykis telefonu susisiekė su draugu, o šis jį nuvežė į Kauno medicinos universiteto klinikas. Iš žudikų gniaužtų ištrūkusio vyro išsigelbėjimas tapo gaujos žlugimo pradžia.

Teisme gaujos vienybė subyrėjo

Vykstant procesui keturi teisiamieji suprato, kad už tokius nusikaltimus jiems gresia aukščiausia bausmė, todėl ėmė kaltę versti vienas kitam. Ankstesnės vienybės nebeliko.

Nusikaltimus daugiausia padėjo atskleisti V. Čėsnos ir R. Baratinsko parodymai. Pagal juos buvo rasti įkalčiai – aukų kūnai bei jų užkasimo vietos, ginklai ir kiti žudymo įrankiai.

Nors parodymai buvo padriki, juos papildę daiktiniai įrodymai leido detaliai atkurti nusikaltimus ir jų aplinkybes. Taip pat gauta duomenų, kad J. Velykiui gydantis klinikose gaujos nariai aiškinosi, kurioje palatoje jis guli, ir svarstė pro langą įmesti „fugasą“, tai yra granatą.

Jiems nerūpėjo, kad per sprogimą galėjo žūti kiti pacientai, medicinos seserys ar gydytojai. Gaujos žiaurumą atskleidė ir elgesys su aukomis: kai S. Narkevičiaus peršautas V. Čereška dejavo, V. Gembutas šaltakraujiškai smeigė jam peilį į krūtinę. Dviem šūviais nužudęs R. Karpavičių, tas pats V. Gembutas dar traiškė jo kaklą koja.

Atrodė, kad vienintelis V. Čėsna savo rankomis žmonių nežudė. Jis vykdė pagalbines užduotis – naikino daiktinius įrodymus, degino dokumentus ir atliko kitus darbus. R. Baratinskas, S. Narkevičius ir V. Gembutas buvo apibūdinti kaip tikri žvėrys. Procesui pirmininkavęs teisėjas V. Vilutis pripažino, kad per 40 darbo metų nebuvo nagrinėjęs tokių žiaurių nusikaltimų.

Teismo procesas truko lygiai metus. Kauno apygardos teismas R. Baratinskui, S. Narkevičiui ir V. Gembutui skyrė laisvės atėmimą iki gyvos galvos, o V. Čėsnai – 17 metų nelaisvės. Aukščiausiasis Teismas pirmųjų trijų nuteistųjų bausmes paliko nepakeistas, o V. Čėsnai įkalinimo laiką sutrumpino 2 metais.