Vytautas Landsbergis apie Lietuvos visuomenę: pirmiausia siūlo atsikratyti pykčio ir nepasitikėjimo

Sekmadienį 94-ąjį gimtadienį minėjęs pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas profesorius Vytautas Landsbergis prabilo apie tai, ko šiandien labiausiai stinga Lietuvos visuomenei. Jo nuomone, pirmiausia reikėtų atsisakyti pykčio, pavydo ir tarpusavio nepasitikėjimo. Profesorius taip pat pasidalijo mintimis apie žmogiškumą, laimę bei papasakojo, kuo gyvena dabar.

Laidoje V. Landsbergis sakė gyvenantis gerų naujienų prie jūros laukimu. Nors nuvykti prie jos jam jau neberealu ir apie jūrą gali tik svajoti iš tolo, profesoriui ji reiškia gyvybę, grožį ir džiaugsmą. Pasak jo, kol yra jūra, tol verta gyventi, todėl ja džiaugtis jis norėtų kuo ilgiau.

Laimė – matyti laimingus žmones

Kalbėdamas apie laimę, V. Landsbergis ją siejo su aplink esančiais laimingais ar beveik laimingais žmonėmis, kurie vertina gyvenimą savo krašte – laisvoje Lietuvoje – ir nejaučia baimės. Profesoriaus teigimu, svarbiausia yra gyventi nebijant, kitus matyti kaip žmones, džiaugtis jų laime ir prireikus padėti ją atrasti.

Jo vertinimu, šiandien labai trūksta žmogiškumo, o visuomenėje daug pykčio, pavydo ir pagiežos. Tokią būseną profesorius palygino su sėdėjimu ant pikto kalnelio: būdamas ant jo žmogus negali jaustis laimingas, nes yra paklydęs ir turėtų susimąstyti, kas su juo negerai.

V. Landsbergis svarstė, kad pyktį galėjo paskatinti nusivylimas, neišsipildžiusios svajonės ar nepasitenkinimas. Tačiau, anot jo, paleisti „pykčio mašinėlę“ yra klaida, todėl ją reikėtų sustabdyti.

Paklaustas, kaip visuomenėje galėtų atsirasti daugiau žmogiškumo, profesorius atsakė, kad žmonėms reikia pabusti iš piktumo, pavydo ir nežmoniškumo. Jo įsitikinimu, visa tai atmetęs žmogus iš karto pasijustų geriau.

Kai pokalbyje užsiminta apie kapitalizmą ir konkurenciją, V. Landsbergis suabejojo, ar šiandien apskritai aišku, kas yra kapitalizmas. Jis taip pat klausė, ar laimėjimu galima vadinti artimo apgavimą. Profesoriaus nuomone, žmogus pirmiausia turėtų apsvarstyti, kas jam svarbiausia: matyti aplink laimingus ir linksmus žmones, kartu nueiti prie jūros, pasitaškyti bei pasidžiaugti tuo, kad visi vis dar yra drauge.

Apie Čiurlionį nebus pasakyta viskas

Kalbėdamas apie Mikalojų Konstantiną Čiurlionį, profesorius pabrėžė, kad apie jį niekada nebus pasakyta viskas – lygiai taip pat, kaip neįmanoma iki galo papasakoti apie bet kurį žmogų.

V. Landsbergis norėtų, kad žmonės išgirstų, kokia graži yra Čiurlionio dvasia ir ką ji suteikia jo draugams, kuriais, profesoriaus žodžiais, esame visi. Čiurlionis padėjo išlikti bei išgyventi, o sugrįžus prie jo palikto grožio belieka už tai dėkoti.

Pyktį keičia gailestis dėl prarasto laiko

Paklaustas, kas jį šiandien pykdo, V. Landsbergis sakė veikiau jaučiantis gailestį. Jam gaila veltui prabėgančio laiko ir praleidžiamų gražių dalykų. Profesorius siūlė susirasti draugą, paimti jį už rankos, nueiti prie jūros ir pasiklausyti, ką ji kalba, nes jūra yra žmonių draugė.

Jo manymu, pasaulyje mažėja supratimo, kas yra žmogiškumas ir kodėl jo reikia. Jei tokio suvokimo būtų daugiau, žmonėms būtų lengviau susitarti, dėl ko jie gyvena, kaip gali vieni kitiems padėti ir kartu žengti į gražesnius laikus. Profesorius ragino rūpintis vieniems kitais.

Ar anksčiau viešajame gyvenime buvo daugiau sutarimo, V. Landsbergis vienareikšmiškai neatsakė. Pasak jo, nėra vienodų svarstyklių, kuriomis būtų galima pamatuoti anuometę ir dabartinę padėtį. Tačiau daug pasako gatvėje ar susirinkimuose matomi žmonių veidai: ar jie šviesūs, ar skleidžia džiaugsmą, jo ieško ir nori juo dalytis.

Profesorius taip pat ragino kiekvieną įvertinti savo paties indėlį – ar žmogus padeda, ar tik viską gadina. Jo vertinimu, pasaulis yra smarkiai susipainiojęs, nuklydęs ne ten ir dėl to piktas. Toliau klystant pyktis tik stiprėtų, todėl verta prisiminti paprastą Čiurlionio patarimą nepykti.

„Būk žmogus“

V. Landsbergis pakartojo anksčiau išsakytą mintį, kad būtų labai gerai, jei žmonėms pavyktų nebūti kvailiais ir kiaulėmis.

Žmogiškumo, jo teigimu, galima mokytis iš mamos, aplinkos ir šalia esančių gerų žmonių. Matant teisingo gyvenimo pavyzdžius svarbu jiems netrukdyti, o galbūt ir padėti. Profesorius šį principą apibendrino paprastai: žmogus turi būti žmogumi.

Bažnyčia ir dainos galia

Pokalbiui pasisukus apie sudėtingų skandalų krečiamą Bažnyčią ir pasitikėjimą ja, V. Landsbergis pirmiausia iškėlė klausimą, kas apskritai yra Bažnyčia ir kas turėtų ja pasitikėti.

Profesoriaus nuomone, žmonės kažko reikalauja iš Bažnyčios, tačiau ne visada apsvarsto, ką ji reiškia. Jis pats teigė taip pat nežinantis tikslaus atsakymo, bet manantis, kad žmonėms susirinkus, susikibus rankomis ir uždainavus pusė darbo jau būtų padaryta.

V. Landsbergis ragino pagalvoti, kodėl žmonės šiandien nedainuoja. Jo manymu, būtų galima tiesiog išeiti į gatvę ir pakviesti aplinkinius padainuoti. Iš pradžių toks siūlymas galėtų pasirodyti keistas, tačiau ramybė ir kantrybė galbūt paskatintų žmones nuspręsti, kad daina gali būti naudinga.

Pirmasis žmogaus pasaulyje išgirstamas dalykas, pasak profesoriaus, yra mamos daina. Jis norėtų, kad ji būtų ir paskutinis žmogų iš pasaulio palydintis dalykas, nes tai reiškia sielos taiką su savimi ir pasauliu.

Kaip sustabdyti Lietuvos mažėjimą?

Atsakydamas į klausimą, ką daryti, kad Lietuva nesitrauktų, žmonės norėtų susilaukti vaikų ir juos auginti, V. Landsbergis pirmiausia kalbėjo apie meilę. Žmonės turėtų mylėti vieni kitus, norėti artimiesiems gero gyvenimo ir svarstyti, kaip jiems padėti.

Pasak profesoriaus, reikėtų domėtis, kas kitam rūpi, ko jam trūksta, su kuo jis nesutaria ir ar galima jam patarti. Palankumas kitam žmogui jau reiškia, kad pasirinktas teisingas kelias.

Paklaustas, kokį vieną dalyką panaikintų Lietuvoje, jei turėtų tokią galimybę, V. Landsbergis pasirinko pyktį ir nesusikalbėjimą. Jo teigimu, nėra tokio pagrindo nepasitikėjimui, koks šiandien yra išplitęs, tačiau žmonės leido jam pernelyg įsigalėti.

Profesorius paaiškino, kad „velnias“ nėra iš šalies atėjusi jėga – jis slypi pačiuose žmonėse ir laukia progos pakenkti. Todėl svarbu nepasiduoti provokacijai, nesupykti ir pasirinkti ramų bei švarų gyvenimą. V. Landsbergis priminė kadaise dažnai vartotą raginimą „būk žmogus“, kurio reikšmę, jo nuomone, visuomenė be reikalo pamiršo.

Vergystė ir atsakomybės vengimas

Pritardamas Senekos minčiai, kad žmonės vergais tampa savanoriškai, V. Landsbergis sakė, jog kartais jie net nepajunta, kaip tai įvyko. Tačiau, anot jo, nėra priežasties vergauti.

Profesorius neatmetė, kad žmoguje gali slypėti noras vergauti ir taip atsisakyti atsakomybės. Vis dėlto jis tai vadino labai blogu pasirinkimu: užuot šliaužus po balas ir skundusis jų gausa, reikėtų eiti į žydinčią pievą, klausytis bičių, bėgioti ir džiaugtis saulėta diena, nes gyvenime yra daug grožio.

Vaikai – nepaprasti išminčiai

V. Landsbergio teigimu, vienas geriausių dalykų yra pokalbiai su vaikais, nes jie – nepaprasti išminčiai. Profesorius džiaugėsi, kad jų niekas nemoko pykti, kerštauti ar kam nors grūmoti.

Jo manymu, vaikas nesuprastų, kodėl turėtų grasinti kaimynui už tvoros, ir veikiau leistų žmogui ramiai gyventi bei nusiskinti obuolį. Baigdamas šią mintį V. Landsbergis dar kartą pabrėžė, kad vaikai iš tiesų yra išminčiai.