Trečios stadijos vėžys apvertė Aušros gyvenimą: gydytojo atsakymo ji nepamiršo daugiau kaip 10 metų

Onkologinės ligos diagnozė paveikia ne vien kūną ir emocinę būklę. Sergantiesiems tenka susidurti su pakitusia kasdienybe, finansiniais sunkumais ir santykių išbandymais, o kartais – net artimųjų inicijuotomis skyrybomis. Vis dar pasitaiko baimės užsikrėsti, nežinojimo, kaip bendrauti su sergančiu kolega ar draugu, taip pat mėginimų nuslėpti ligą nuo šeimos.

Ekspertų teigimu, šiuolaikinės medicinos galimybės yra didelės, tačiau kiekvienai šeimai išlieka sudėtingas klausimas, kaip gyventi gydymo laikotarpiu ir kaip po ligos sugrįžti į įprastą gyvenimą.

Diagnozė pakeičia gerokai daugiau nei kūną

Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė pati įveikė krūties vėžį, o dabar padeda kitoms sergančioms moterims. Ji pastebi, kad onkologinės ligos stigma ypač stipriai jaučiama tada, kai jos padariniai yra matomi išoriškai.

Pasak A. Bružienės, liga keičia žmogaus santykį ir su savo kūnu, ir su aplinkiniais. Sergant gali atrodyti, kad tapai kitoks tiek šeimoje, tiek visuomenėje. Dalį išorinių pokyčių šiandien galima paslėpti arba atkurti pasitelkus plastinę chirurgiją, perukus ar skaras, tačiau fiziniai požymiai yra tik viena problemos dalis – liga stipriai veikia ir emocinę savijautą.

Pašnekovė neslepia, kad po diagnozės susigrąžinti pasitikėjimą savimi ir vėl visavertiškai gyventi nėra paprasta. Jai buvo nustatyta trečios stadijos onkologinė liga. Kadangi su onkologija ji buvo susidūrusi dar iki diagnozės, gydančio chirurgo tiesiai paklausė, kiek laiko jai liko gyventi. Gydytojas atsakė, kad pasitaiko tikrų stebuklų. Diskusijų festivalyje „Būtent“ A. Bružienė pasakojo po šio pokalbio gyvenanti jau daugiau kaip 10 metų.

Jos teigimu, gyvenimo kokybė po ligos gali iš esmės pasikeisti, tačiau nebūtinai pablogėti. Atsigręžusi atgal ji kartais supranta, kad dabar gyvena net geriau nei iki ligos, nes atrado savyje daug anksčiau neatsiskleidusių dalykų. Liga ištraukė ją iš įprastos rutinos ir privertė kitaip pažvelgti į gyvenimą. Nors dalis žmonių nuo jos atsitraukė, jų vietą užėmė kiti, galbūt net vertingesni, ir liko šalia.

A. Bružienės įsitikinimu, vienas svarbiausių pagalbininkų gydantis yra pats žmogus. Artimieji turėtų jį palaikyti, tačiau kartu leisti gyventi taip, kaip anksčiau. Net ir prastai jausdamasi po chemoterapijos ji stengėsi nekeisti nusistovėjusio ritmo. Tuo metu gimė pirmasis jos anūkas, o šeimoje buvo įprasta, kad mažus vaikus maudo močiutė. Todėl net po chemoterapijos A. Bružienė kiekvieną vakarą pati maudydavo anūką vonelėje. Jos manymu, būtent tai galėjo tapti varikliu, padėjusiu nesustoti.

Dabar šiuo požiūriu ji dalijasi su į asociaciją besikreipiančiais žmonėmis. A. Bružienė ragina ir susirgus gyventi taip, kaip iki ligos, bei neleisti aplinkiniams pradėti elgtis kitaip. Jos teigimu, artimieji dažnai siūlo viską padaryti už sergantįjį, tačiau žmogus nenori tapti tuo, kuriuo nuolat reikia rūpintis. Palaikymo komanda turi būti šalia, bet neturėtų atimti savarankiškumo.

Sunkus etapas tenka ir pacientui, ir šeimai

Psichologė Dalia Vasiliauskienė konsultacijose susiduria su labai skirtingu požiūriu į onkologines ligas. Vieni žmonės baiminasi užsikrėsti, kiti diagnozę prilygina nuosprendžiui. Specialistės teigimu, neigiamą informaciją priimti dažnai būna sunku, todėl aplinkiniai gali pradėti vengti sergančiojo vien dėl to, kad nežino, kaip su juo bendrauti.

Didelė emocinė našta tenka ir paciento artimiesiems. Sergantis žmogus pasineria į gydymą: vykdo gydytojų nurodymus, registruojasi vizitams, išgyvena mirties baimę, patiria chemoterapiją, operacijas bei kitus gydymo etapus. Šeimos nariams tuo metu reikia išmokti būti šalia ir susitaikyti su nežinomybe. Dažnai jie prisiima kuo daugiau atsakomybės už slaugą, gydymą, kasdienius poreikius ir paciento savijautą.

D. Vasiliauskienė pabrėžia artimo ryšio svarbą, tačiau pataria neperimti visų sergančio žmogaus pareigų. Reikėtų atsižvelgti į jo būklę, gydymo etapą ir tai, ką jis pajėgus atlikti pats. Galimybė pasirūpinti savimi, jaustis naudingu bei reikalingu padeda išsaugoti gyvenimo džiaugsmą ir skatina judėti pirmyn.

Diagnozės slėpimas gali palikti žmogų vieną

Gyvybės draudimo bendrovės „Compensa Life Vienna Insurance Group SE“ Lietuvos filialo vyriausiasis rizikos vertintojas Rimgaudas Staigis taip pat pabrėžia aplinkinių reakcijos reikšmę. Kolegų palaikymas, pasidalytos patirtys ir teigiami pavyzdžiai sergančiajam gali suteikti daugiau energijos, gerų emocijų bei ryžto kovoti su liga.

Vis dėlto regionuose, ypač mažesniuose miesteliuose, žmonės diagnozę dar neretai slepia net nuo pačių artimiausiųjų. R. Staigis prisiminė atvejį, kai žmogus, nenorėjęs šeimai atskleisti savo ligos, pirmiausia paprašė jo užsakyti paminklą. Pasak specialisto, tai parodo, kad apie onkologines ligas visuomenėje vis dar kalbama nepakankamai.

Mažesnių miestelių gyventojai, ypač vyrai, apie susirgimą kartais nedrįsta prabilti net šeimos gydytojui, nes bijo, kad diagnozę sužinos visa bendruomenė. Dėl šios priežasties jie slepia savo būklę, rečiau ieško emocinės paramos ir nesidalija patirtimi. Be to, diagnozę išgirdęs žmogus tikisi, kad specialistas paaiškins, ką daryti toliau, tačiau ne visada gauna pakankamai informacijos ar aiškių rekomendacijų, kur ieškoti pagalbos.

Parama svarbi ir pasibaigus pagrindiniam gydymui

D. Vasiliauskienės teigimu, sužinojęs apie onkologinę ligą žmogus dažnai pasijunta taip, tarsi viską būtų apgaubęs rūkas. Tokioje būsenoje jis gali neišgirsti net gydytojo ar kitų specialistų siūlomos pagalbos. Nors ligoninėse savanoriai pasakoja apie asociacijas ir prieinamas pagalbos priemones, šiomis galimybėmis pacientai paprastai pradeda naudotis palaipsniui.

Psichologinė pagalba ir parama grįžtant į įprastą gyvenimą reikalinga ir tada, kai pagrindinis gydymas jau baigtas. Pasak psichologės, ligos neįmanoma tiesiog pamiršti, nes ją reikia nuolat kontroliuoti ir su ja gyventi, tačiau būtina išmokti pradėti gyventi šalia jos.

Gydymo našta persikelia ir į šeimos biudžetą

R. Staigis atkreipia dėmesį, kad gydant onkologinę ligą atsiranda papildomų išlaidų, apie kurias pradžioje ne visada susimąstoma. Pinigų gali prireikti kelionėms į gydymo įstaigas, ypač vykstant į kitą miestą, nevisiškai kompensuojamiems vaistams ir priemonėms, padedančioms atkurti sveikatą po intensyvaus gydymo.

Tokios išlaidos tampa reikšminga šeimos biudžeto dalimi. Iš anksto pasirūpinus finansiniu saugumu galima sumažinti riziką, kad dėl gydymo teks atsisakyti kitų būtinų pirkinių ar panaudoti paskutines santaupas.

Susirgus dažnai mažėja ir pajamos. Tai ypač aktualu žmogui tapus nedarbingam, dirbant savarankiškai arba nebegalint tęsti papildomos veiklos. Nedarbingumo išmoka ne visuomet padengia prarastas pajamas, nors gydymo bei sveikimo išlaidos išlieka. Todėl užsitęsusi darbingo amžiaus žmogaus liga gali tapti ne tik sveikatos, bet ir rimta finansine problema.

Draudimas nuo vėžinių susirgimų gali padėti apmokėti gydymą, reabilitaciją, specialistų konsultacijas ir finansinius įsipareigojimus, kad žmogus galėtų daugiau dėmesio skirti kuo greitesniam sveikimui.

A. Bružienė vienu svarbiausių siektinų pokyčių Lietuvoje įvardija spartesnį naujausių vaistų prieinamumą. Jos teigimu, taip pat būtina daugiau dėmesio skirti prevencijai ir aktyviau skatinti žmones profilaktiškai tikrintis sveikatą.

Kaip vieną galimų paskatų ji nurodo užsienyje taikomą praktiką, kai darbdaviai papildomai ragina darbuotojus rūpintis savo sveikata ir reguliariai tikrintis.