Lietuvos laidotuvėse – ryškus lūžis: ilgas apeigas ir įprastus vainikus keičia asmeniški sprendimai

Lietuvoje keičiasi atsisveikinimo su mirusiaisiais tradicijos. Žmonės vis dažniau atsitraukia nuo anksčiau įprastų papročių, kitaip vertina gėles bei vainikus, trumpina laidotuvių trukmę ir ieško asmeniškesnių sprendimų.

Apie šiandien populiariausias atsisveikinimo formas ir jau retai sutinkamus papročius pasakoja „Cremains Vilnius“ ir „Cremains Klaipėda“ krematoriumų direktorius Justinas Savickas.

Kremavimas keičia ir atsisveikinimo eigą

Nors laidotuvės yra neišvengiama gyvenimo dalis, šeimoms šiandien svarbu ne vien tai, kaip bus palaidotas mirusysis. Vis daugiau dėmesio skiriama ir pačiai atsisveikinimo formai.

J. Savicko teigimu, vienas ryškiausių pastarojo meto pokyčių – dažniau pasirenkamas kremavimas. Kartu šeimos ieško tokios apeigų eigos, kuri labiau atitiktų jų gyvenimo būdą ir asmeninius pageidavimus.

Kremavimas savaime nereiškia, kad atsisveikinimas privalo būti trumpesnis ar ne toks jautrus. Artimieji gali dalį apeigų surengti dar prieš kremaciją, o vėliau laidojimo namuose pašarvoti urną.

Pasak J. Savicko, krematoriume gali būti surengtas valandos ar dviejų atsisveikinimas su pačiais artimiausiais žmonėmis, o po kremavimo – urnos šarvojimas. Iš esmės išlieka tas pats laidotuvių procesas, tik jo dalys išdėstomos kitaip.

Individualus laidotuvių planas tapo kasdienybe

Kremavimas – tik viena iš besikeičiančių tradicijų. Šeimos vis atviriau aptaria, kaip norėtų atsisveikinti su artimuoju, o kai kurie velionio pageidavimai būna žinomi dar prieš jo mirtį.

Asmeniškumas gali atsiskleisti pasirenkant muziką, gėles, spalvas ar kitus mirusiojo pomėgius, veiklą bei profesiją primenančius akcentus.

J. Savickas pabrėžia, kad prieš kelerius metus individualūs sprendimai dar buvo įvardijami kaip populiarėjanti tendencija, o dabar asmeninis požiūris į laidotuvių planą jau tapo įprastas.

Nors laidojimo paslaugų teikėjai vadovaujasi tam tikrais standartais, stengiamasi įgyvendinti šeimų norus, jei tai įmanoma. Atsisveikinimo erdvėje gali atsirasti velionio mėgtos spalvos, muzika, simboliai, o amatininko ar menininko atveju – ir jo kūrinių ekspozicija.

Dažniausiai, anot specialisto, tai nėra radikalūs sumanymai. Jaukią ir ypatingą atmosferą sukuria subtilios detalės – žmogui svarbios gėlės, spalvos, muzika ar jo gyvenimą atspindintys daiktai.

Prie šeimų poreikių pritaikomos ir laidojimo erdvės. Krematoriume bei kituose įmonių grupės laidojimo namuose įrengtos vaikams skirtos vietos. Jose mažieji gali pabūti, o jų tėvams tampa lengviau susikaupti ir atsisveikinti su artimuoju.

Tradicines gėles keičia velionio mėgtos rūšys

Į laidotuves žmonės dažnai atvyksta su gėlėmis ar vainikais. Nors įprastai pasirenkamos rožės ir chrizantemos, šioje srityje taip pat pastebima permainų.

J. Savicko teigimu, kompozicijoms nebėra renkamasi vien baltų rožių ar chrizantemų. Artimieji ieško tokių rūšių ir atspalvių, kurie patiko mirusiajam.

Keičiasi ir gėlių kompozicijų paskirtis. Kai kurios iš anksto sukuriamos taip, kad tiktų ir atsisveikinant su karste pašarvotu žmogumi, ir vėliau šarvojant urną. Kitas kompozicijas floristai pertvarko tuo metu, kai palaikai kremuojami.

Pinigai vokeliuose tebėra įprasta paramos forma

Ne visos laidotuvių tradicijos nyksta. Gedulo vokeliai su pinigais, skirtais mirusiojo artimiesiems, vis dar turi paklausą.

Pasak J. Savicko, tokia parama yra labai asmeniškas ir intymus dalykas. Laidojimo namuose vokeliai tebėra perkami, todėl galima teigti, kad šis pagalbos būdas išliko. Vis dėlto jis negalėjo pasakyti, kokios sumos dovanojamos ir kaip dažnai šeimos taip paremiamos.

Prie laidotuvių išlaidų prisidedama ir kitais būdais. Kartais už visas paslaugas ar jų dalį nori sumokėti keli tolimesni giminaičiai, o finansinę pagalbą vis dažniau pasiūlo mirusiojo arba jo artimųjų darbdaviai.

Ilgos laidotuvės, raudos ir gedulo giesmės traukiasi

Įsigalint naujiems pasirinkimams, kai kurie seni papročiai tampa vis retesni. Kelias dienas trunkantys sunkūs atsisveikinimai, lydimi gedulo giesmių ar raudų, trumpėja ir įgauna lengvesnę formą. Kartu vis individualesni tampa pagrindiniai apeigų akcentai.

J. Savickas pripažįsta, kad šiandien laidojimo paslaugų darbuotojus kartais labiau nustebina pagal senąsias tradicijas surengtos laidotuvės nei nuoširdūs ir sentimentalūs šeimų pageidavimai.

Vienas jau retai sutinkamų papročių – vykstant į kapines sustoti prie mirusiojo namų ir tylos minute simboliškai leisti jam atsisveikinti su vieta, į kurią jis nebegrįš.

Retesni tampa ir per apeigas skambantys bažnyčios ar kapinių varpai. Neįprastai šiandien gali nuskambėti ir bosiniais pučiamaisiais atliekamas laidotuvių maršas.

Kapinėse skambėjo „We Are the Champions“

Kai kurie artimųjų norai būna tokie netikėti, kad išlieka atmintyje ilgam. Tačiau J. Savickas sako, jog laidojimo namų darbuotojai į tokius prašymus jau nebežiūri su nuostaba – svarbiausia nuoširdžiai ieškoti galimybės juos įgyvendinti.

Vienas įsimintinas atvejis buvo susijęs su muzika. Artimieji pageidavo, kad per procesiją kapinėse vežant karstą iš katafalko kolonėlių skambėtų mirusiojo mėgstama grupės „Queen“ daina „We Are the Champions“.

Specialisto teigimu, apie neįprastus pageidavimus būtų galima parašyti atskirą knygą, tačiau dabar jie priimami ramiai, o darbuotojai stengiasi rasti tinkamą sprendimą.

Kai kurios netektys sukrečia ir darbuotojus

Laidojimo srityje su žmonių netektimis susiduriama kasdien, tačiau dalis istorijų palieka itin stiprų įspūdį. Netikėtos mirtys ir nelaimingi atsitikimai sukrečia ne tik šeimas, bet ir laidojimo namų darbuotojus.

Ypač skaudžios gali būti ir vyresnio amžiaus porų istorijos. J. Savicko praktikoje ne kartą pasitaikė, kad mirus vienam žmogui po kelių valandų ar dienų iš gyvenimo pasitraukė ir jo antroji pusė.

Tokiais atvejais, anot jo, sunku negalvoti apie poros meilę ir patirtą širdgėlą, nors paaiškinti, kodėl taip nutiko, neįmanoma.

Vis dėlto atmintyje išlieka ne vien pačios skaudžiausios aplinkybės. Kartais didžiausią įspūdį palieka artimųjų pasakojimai apie nepaprastą mirusiojo gyvenimą, jo įveiktus sunkumus ir patirtus gražius dalykus.

J. Savicko teigimu, tokios istorijos parodo, kad laidotuvės yra ne vien apie skausmą. Jose atsiskleidžia ir žmogaus gyvenimas, kurį šeima siekia prisiminti bei išsaugoti. Mirtis primena apie gyvenimo laikinumą ir tampa tarsi paskutine išėjusiųjų dovana gyviesiems.