Ar „TikTok“ vaikams turėtų būti uždraustas: specialistai įvardijo kur kas gilesnę problemą
Apie ekranų poveikį vaikams ir galimus ribojimus laidoje diskutavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė, Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narė Aušrinė Levinskaitė, vaikų psichiatras Linas Slušnys bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichologė ir priklausomybių specialistė Aušra Norė.
I. Skuodienės teigimu, tyrimo rezultatai nenustebino – jie dar kartą patvirtino jau žinomą ekranų poveikį vaikų emocinei sveikatai, santykiams ir kalbiniams gebėjimams. Apie prastėjančią vaikų kalbą ne kartą yra kalbėjusios ir Lietuvoje dirbančios auklėtojos bei darželių darbuotojos.
Pastebima, kad į darželius ateinančių vaikų kalba tampa ne tokia sklandi ir išraiškinga, o jų žodynas siaurėja. Kai kuriais rimtais atvejais lietuviškose šeimose augantys vaikai angliškai kalba lengviau nei lietuviškai. Pasak I. Skuodienės, galima manyti, kad jie daugiau laiko žiūri „YouTube“ filmukus, nei bendrauja su tėvais.
Ekranų poveikis taip pat atsispindi akademiniuose pasiekimuose ir tarpusavio santykiuose. Vis dėlto išlieka svarbus tyrėjų iškeltas klausimas: ar ilgas laikas prie ekranų sukelia neigiamų pasekmių, ar vaikai, jau patiriantys emocinių ir bendravimo sunkumų, dėl to dažniau pasineria į ekranus? Gali būti, kad taip jie mėgina užpildyti laiką ir bent trumpam pasijusti geriau.
Ar draudimas išspręstų problemą?
I. Skuodienė pabrėžė, kad pirmiausia būtina domėtis, stebėti ir kalbėtis su vaikais. Po pokalbio šeimai reikėtų susitarti dėl taisyklių, o suaugusieji savo elgesiu turėtų parodyti, kaip tų susitarimų laikytis.
Jos manymu, aiškių susitarimų šeimose dažnai stinga, nes telefonai ir kiti ekranai įtraukia ne tik vaikus, bet ir suaugusiuosius. Pasitaiko net tokių situacijų, kai po tais pačiais namų stogais gyvenantys šeimos nariai žinute praneša vieni kitiems, kad maistas jau paruoštas ir galima ateiti valgyti.
Svarbiausia įvertinti, ką laikas prie ekranų išstumia iš vaiko kasdienybės. Didžiausia rizika kyla tada, kai dėl jo nukenčia miegas, skaitymas, namų darbai, fizinis aktyvumas ar gyvas bendravimas su artimaisiais, šeimos nariais ir draugais.
Tėvams, vertinantiems telefonų ir ekranų įtaką, siūloma pirmiausia savęs paklausti, ką jų vaiko gyvenime ekranai pakeičia ir į ką išmainomas šis laikas. Kartais pakanka pakviesti vaiką į lauką paspardyti kamuolio, pasivažinėti dviračiu, kartu pažiūrėti filmą, nueiti į kiną ar pasivaikščioti. Tokiu atveju laikas prie ekranų sumažėja natūraliai.
Visiško draudimo galimybę I. Skuodienė vadino diskusiniu klausimu. Ji atkreipė dėmesį, kad telefonus ar planšetes rankose jau laiko net vežimėliuose sėdintys mažyliai. Mieste ir prekybos centruose, jos pastebėjimu, tokį vaizdą galima išvysti maždaug kas trečiame ar ketvirtame vežimėlyje.
Kokią žalą patiria jaunimas?
Diskusijoje svarstyta, ar trys, keturios arba šešios valandos prie ekranų per dieną daro didelę žalą moksleiviams, jaunimui ir ypač vaikams. Taip pat keltas klausimas, ar teisiniai draudimai gali tapti veiksminga išeitimi ir ar Europos Komisijos veiksmai pajėgtų išspręsti visas problemas.
Australijos priemonės ir Europos Komisijos bandymai buvo įvardyti kaip savotiškas kapituliacijos pripažinimas: suaugusieji pripažįsta nebemokantys suvaldyti proceso, kuris vaikus įtraukė taip stipriai, kad su juo darosi sunku konkuruoti. Problema nėra vien tuščiai leidžiamas laikas – vaikus pasiekia ir itin daug prastos informacijos.
Vaikų psichiatras L. Slušnys sakė, kad kolegos kartais juokauja dėl iki padangių išaugusio jų darbo poreikio: šių specialistų trūksta, todėl jie tapo vertinami ir gerai apmokami. Tačiau, jo žodžiais, tai yra juokas pro ašaras.
Neigiamos pasekmės galiausiai pasiekia vaikų psichiatrus, ligoninių skyrius ir ambulatorines paslaugas teikiančius specialistus. L. Slušnys pabrėžė, kad su šia problema susiduria visi, o tėvai neretai atsiduria keblioje padėtyje todėl, kad suaugusieji nemoka vaikams pasiūlyti kitos veiklos.
