Afganistano chirurgas Lietuvoje pribloškė pasiekimu: kalbos egzaminui prireikė vos 8 mėnesių

Iš Afganistano į Lietuvą persikėlusiam chirurgui Jumagului Yaqubi gyvenimą teko kurti iš naujo: mokytis lietuviškai, siekti gydytojo licencijos ir ieškoti darbo. Antros kategorijos lietuvių kalbos egzaminą jis išlaikė vos po aštuonių mėnesių, o šiandien dirba VU Santaros klinikose, Nacionaliniame vėžio centre.

Gydytojo ryšys su Lietuva prasidėjo dar Afganistano Goro provincijoje, kur jam teko operuoti Lietuvos karį. Apie savo patirtį J. Yaqubi papasakojo naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.

Pirmasis tikslas Lietuvoje – išmokti kalbą

Atvykęs į Lietuvą J. Yaqubi pirmiausia apsistojo Raseiniuose, o vėliau su žmona ir vaikais persikėlė į Kauną. Jau po kelių dienų šeima ėmė svarstyti, kokius svarbiausius iššūkius teks įveikti.

Chirurgas nusprendė, kad pirmasis ir pagrindinis jo tikslas turi būti lietuvių kalba. Pasak jo, kalba yra integracijos ir bendravimo pagrindas – jos nemokant sunku tapti visuomenės dalimi.

Vyras pradėjo lankyti Raudonojo Kryžiaus organizuotus lietuvių kalbos kursus. Ši organizacija šeimai padėjo trejus integracijos metus. J. Yaqubi taip pat turėjo asmeninį mokytoją, su kuriuo mokydavosi po kelias valandas per savaitę, ir stengėsi kalbą perprasti kuo greičiau.

Pastangos davė rezultatų: po aštuonių mėnesių jis išlaikė antros kategorijos lietuvių kalbos egzaminą, o maždaug po devynių mėnesių gavo gydytojo licenciją. Tam dar reikėjo baigti su antibiotikais ir skubiąja pagalba susijusius kursus.

Profesinį kelią pradėjo Prienuose

Gavus licenciją, laukė naujas išbandymas – darbo paieškos. J. Yaqubi neturėjo patirties ieškant darbo Lietuvoje, tačiau galiausiai buvo priimtas į gydymo įstaigą Prienuose. Jis pabrėžė, kad įstaigos direktorius buvo labai malonus ir suteikė jam galimybę dirbti.

Bendrauti su pacientais chirurgas nebijojo, nes jau turėjo profesinės patirties. Kur kas daugiau sunkumų kėlė Lietuvoje taikoma dokumentacija ir jos pildymo tvarka – visa tai jam buvo nauja.

Vėliau gydytojas dirbo Jonavos ligoninėje, Kaišiadoryse, o paskui kelis mėnesius – Kauno klinikose. Kaip pats pasakojo, profesinį kelią Lietuvoje pradėjo nuo žemiausio laiptelio ir pirmyn judėjo žingsnis po žingsnio.

Galiausiai J. Yaqubi įsidarbino Nacionaliniame vėžio centre. Šeima persikėlė į Vilnių, kuriame iki šiol gyvena ir dirba.

Ryšys su Lietuva užsimezgė Afganistane

Namie J. Yaqubi su žmona ir vaiku kalba persiškai. Persų kalbos raštas rašomas iš dešinės į kairę, o jos gramatika smarkiai skiriasi nuo lietuvių kalbos.

Tačiau gydytojo pažintis su Lietuva prasidėjo gerokai anksčiau, nei jis čia apsigyveno. Lietuvos kariai į jo gimtąją Goro provinciją atvyko maždaug 2003–2004 metais. Būdamas chirurgu, J. Yaqubi susipažino su ten dirbusiais gydytojais ir chirurgais.

Tuo metu regione buvo ramybės laikotarpis, o karinėje ligoninėje, įkurtoje bazėje Gore, trūko chirurgo. J. Yaqubi dviračiu nuvykdavo į lietuvių stovyklą, o gydytojas kartu su juo grįždavo į vietos ligoninę.

Vieną kartą apie trečią valandą jam paskambino karinės ligoninės direktorius ir paprašė skubios pagalbos. Atvykęs chirurgas pamatė ant operacinio stalo gulinčią pacientę. Jai buvo diagnozuotas apendicitas, greitosios pagalbos gauti nepavyko, bazės chirurgas tuo metu atostogavo, o būklė reikalavo neatidėliotinos operacijos.

Taip J. Yaqubi pirmą kartą Gore operavo Lietuvos karį. Vėliau tarp jo ir lietuvių atsirado bendravimas bei pasitikėjimas. Gydytojo teigimu, būtent dėl šio užsimezgusio ryšio jis dabar yra Lietuvoje.

Nacionaliniame vėžio centre chirurgas jau yra operavęs apie tūkstantį žmonių ir sako, kad šis darbas jam labai patinka.

Lietuvių kalba sunki, tačiau klaidų bijoti nereikia

J. Yaqubi pripažino, kad nė viena kalba nėra lengva, o lietuvių kalba taip pat sudėtinga. Jo įsitikinimu, norint ją išmokti reikia kantrybės, nuolatinės praktikos ir kartojimo.

Dar viena svarbi sąlyga – nebijoti klysti. Pasak chirurgo, kartais žmonės kalbą moka, tačiau vengia ją vartoti, nes nerimauja dėl galimų klaidų.

Gydytojas nesitikėjo, kad vien dėl savo profesijos nuo pat pradžių privalo lietuviškai kalbėti itin aukštu lygiu. Jis pripažino, kad jo kalba ir dabar nėra tobula, tačiau svarbiausia jam yra praktikuoti tai, ką jau išmoko.

Su pacientais kalbasi lietuviškai

Daugelis pacientų dar prieš vizitą pamato neįprastą gydytojo vardą ir pavardę, todėl pasidomi, iš kur jis kilęs. Įėję į kabinetą kai kurie paklausia, kokia kalba vyks pokalbis. J. Yaqubi pasiūlo bandyti kalbėtis lietuviškai, ir konsultacijos visada vyksta šia kalba.

Dauguma jo pacientų yra vyresnio amžiaus žmonės, nemokantys angliškai. Pats chirurgas nemoka rusų kalbos, tačiau tai netampa kliūtimi. Jis stengiasi viską išsamiai paaiškinti, paklausia, ar pacientas suprato, o prireikus informaciją pakartoja dar kartą ar net kelis.

Didžiausias iššūkis – gramatika ir galūnės

Mokantis lietuviškai J. Yaqubi sunkiausia buvo perprasti gramatiką ir žodžių galūnes. Persų kalboje tokių galūnių nėra. Jis taip pat moka angliškai, tačiau ir anglų kalboje nėra lietuvių kalbai būdingos galūnių sistemos. Dėl to ši sritis gydytojui buvo sudėtinga anksčiau ir tebėra nelengva dabar.

Kalbos mokymosi pradžioje pasitaikė ir linksmų nesusipratimų. Kartą ligoninėje jis pamiršo kolegės vardą. Norėdamas sužinoti, kaip vadinasi operacinėje turėjusi būti chirurgė, kito kolegos paklausė ne jos vardo, bet jos „pavadinimo“.

J. Yaqubi lietuvių kalbą vadina labai gražia. Jam ypač patinka žodžiai, kuriuose yra raidė S – tokie žodžiai chirurgui skamba gražiai ir ramina.

Ar atvykėliai gali išspręsti demografines problemas?

Laidoje taip pat aptarta, ar migrantai iš kitų valstybių galėtų reikšmingai padidinti Lietuvos gyventojų skaičių. V. Deimantas pabrėžė, kad migrantai tiek iš trečiųjų šalių, tiek iš Europos Sąjungos valstybių sudaro augančią grupę.

Ypač trečiųjų šalių piliečių dalis ėmė sparčiau didėti prasidėjus karui Ukrainoje. Šiuo metu Lietuvoje gyvena daugiau nei 200 tūkst. užsienio kilmės ir užsienio pilietybę turinčių žmonių, todėl šio demografinio pokyčio ignoruoti negalima.

Pokytis susijęs ne tik su didesne kilmės šalių įvairove, bet ir su atvykstančių žmonių demografine struktūra. Didžioji dalis į Lietuvą atvykstančių asmenų yra vyrai. Vis dėlto kai kuriose mažesnėse grupėse padėtis kitokia: pavyzdžiui, dėl objektyvių priežasčių tarp Ukrainos piliečių didelę dalį sudaro moterys.

Atmetus šią išskirtinę grupę matyti, kad atvykėlių demografinė struktūra neatitinka įprastos visuomenės struktūros. Kol kas neaišku, ar šie žmonės atvyksta su šeimomis. Daugelis jų Lietuvoje gyvena palyginti trumpai, naudodamiesi teisiniais dokumentais, leidžiančiais čia dirbti ir gyventi, o neretai vėliau išvyksta.

Nemaža dalis atvykėlių į Lietuvą persikelia būtent dėl darbo. Lietuva imigracijos šalimi tapo gana neseniai – 2019-ieji buvo pirmieji metai, kai užsieniečių ir grįžtančių lietuvių imigracija viršijo emigraciją.

Kol kas sunku tiksliai įvertinti tokios migracijos poveikį, ypač demografijai, nes nėra žinoma, kiek žmonių ketina pasilikti Lietuvoje. Apie šią grupę vis dar turima nedaug informacijos, o kiekybiniais duomenimis paremtų tyrimų, leidžiančių įvertinti pokyčių įtaką šaliai, yra labai mažai.

Taip pat nežinoma, ar atvykėliai Lietuvoje kuria santykius. Tikimybė, kad per trumpą gyvenimo šalyje laiką jie susilaukia vaikų, ypač jei atvyksta laikinai, yra maža. Todėl šiuo metu migracija labiau padeda tenkinti darbo rinkos poreikius, nei lemia demografinius pokyčius Lietuvoje.

Laidą „Dienos pjūvis“ remia Medijų rėmimo fondas. Aktualūs pokalbiai, svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai pateikiami kiekvieną darbo dieną naujienų portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.