41 laipsnio karštis slėpė kur kas daugiau: 32-ejų gydytoja išgirdo gyvenimą pakeitusią diagnozę

Iki didžiųjų metų švenčių buvo likusios vos kelios dienos, kai gruodžio 20-osios naktį Martynos kūno temperatūra pakilo iki 41 °C. Įtarusi stiprią infekciją, ryte ji nuvyko pas šeimos gydytoją, tačiau kraujo tyrimų rezultatai privertė mediką ją siųsti į skubiosios pagalbos skyrių.

Pati būdama gydytoja Martyna suprato, kad padėtis gali būti rimtesnė, bet tuo metu labiau nerimavo ne dėl sveikatos, o dėl darbo. Ji tikėjosi, kad pakaks kelių dienų antibiotikų, ir svarstė, kas vietoje jos budės per Kūčias. Dabar moteris sako, kad ši mintis gerai parodo tuometį jos gyvenimą – darbo krūvis buvo itin didelis, o poilsiui beveik nelikdavo laiko.

Skubiosios pagalbos skyriuje tuomet 32-ejų Martyna išgirdo diagnozę – ūminė leukemija. Tą akimirką jai pasirodė, kad gyvenimas baigėsi.

Žinia ypač sukrėtė dėl jos profesinės patirties. Rezidentūros metais Martyna dirbo hematologijos ir onkologijos skyriuose, matė sunkiai sergančius pacientus ir iki tol leukemiją laikė viena baisiausių ligų.

Dabar, jau ištvėrusi chemoterapinį gydymą ir alogeninę kaulų čiulpų transplantaciją, ji apie savo patirtį pasakoja tam, kad ką tik diagnozę išgirdę žmonės galėtų matyti ne vien būsimą gydymą, bet ir gyvenimą po jo.

Diagnozė nėra visas likęs gyvenimas

Martynos istorija tapo asociacijos „Kraujas“ projekto „Drąsos ambasadoriai“ dalimi. Jame savo išgyvenimais dalijasi onkologinėmis ligomis susirgę žmonės, jų artimieji, medicinos specialistai ir savanoriai.

Asociacijos „Kraujas“ pirmininkė Ieva Drėgvienė pabrėžia, kad kalbos apie onkologinę ligą vis dar pernelyg dažnai apsiriboja diagnoze ir gydymu, nors žmogaus gyvenimas ties tuo nesustoja.

Jos teigimu, išgirdus diagnozę lengva patikėti, kad nuo šiol visas gyvenimas suksis tik apie ligą. Dėl to svarbu rodyti gydymą baigusius ir į gyvenimą grįžusius žmones. Nors jų kasdienybė ar prioritetai gali būti pasikeitę, gyvenimas išlieka visavertis. Tokios istorijos nežada visiems vienodo kelio, tačiau padeda pamatyti ateitį, kurios diagnozės akimirką dažnai labiausiai trūksta. Kuo daugiau bus kalbama ir apie gyvenimą po ligos, tuo mažiau liks vietos vėžio stigmai bei įsitikinimui, kad diagnozė reiškia pabaigą.

Kitų žmonių pasakojimai buvo svarbūs ir pačiai Martynai. Pirmųjų dienų ligoninėje ji beveik neprisimena. Šoką patyrė visa šeima, o didžiausia atrama tapo vyras, sesuo, draugai ir kolegos, vėliau – gydytojai bei slaugytojai.

Dar pirmąjį ligoninėje praleistą mėnesį ji atrado „Drąsos ambasadorių“ istorijas. Kai kurios buvo kupinos tokių sudėtingų komplikacijų, kad Martyna ėmė galvoti, jog jos pačios padėtis galbūt nėra tokia bloga – juk ji nebuvo reanimacijoje.

Šios patirtys leido į savo situaciją pažvelgti kitu kampu ir priminė, kad gyvenimas po diagnozės nesibaigia.

Planai tapo ryšiu su pasauliu už ligoninės sienų

Gydymas užsitęsė. Iš pradžių Martynai buvo paskirti keturi chemoterapijos kursai. Po kelių mėnesių paaiškėjo, kad prireiks ir alogeninės kaulų čiulpų transplantacijos. Tinkamas donoras buvo surastas negiminingų kaulų čiulpų donorų registre, o transplantacija atlikta praėjus kiek daugiau nei metams nuo diagnozės.

Šį etapą moteris vadina sunkiausiu tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo išgyvenimus ji fiksavo dienoraštyje, tačiau iki šiol jo neatsivertė. Net ir sunkiausiomis dienomis jai rūpėjo išlaikyti ryšį su gyvenimu, laukusiu už ligoninės ribų.

Kai nesinorėdavo valgyti, Martyna žiūrėdavo maisto gaminimo vaizdo įrašus, saugodavo receptus ir planuodavo, ką gamins sugrįžusi namo. Ji taip pat svajojo apie keliones ir dar nematytas šalis. Planai bei laukimas padėjo neprarasti vilties.

Jėgų suteikė ir anksčiau onkologinę ligą patyrę žmonės. Jų artumas leido jaustis suprastai ir kartu rodė, kad po diagnozės galima tęsti gyvenimą.

Šiandien Martyna drąsą sieja su gebėjimu net sunkiausioje situacijoje atrasti bent vieną gerą dalyką – tarsi saulės spindulį ar mažą ženklą, leidžiantį tikėti, kad viskas bus gerai.

Neseniai diagnozę išgirdusiam žmogui ji pirmiausia leistų išsigąsti. Baimė, pasak jos, yra visiškai suprantama, todėl nereikia iš karto versti savęs būti stipriam, drąsiam ar pozityviam. Vis dėlto svarbu neprarasti vilties, neleisti baimei užgožti visko, tikėti sveikimu, kurti planus ir svajoti apie tai, ką veiksi pasveikęs.

Liga privertė iš naujo įvertinti gyvenimą

Martynai liga tapo ne vien sunkiu išbandymu, bet ir galimybe iš naujo pažvelgti į gyvenimą, kuriame anksčiau vyravo darbas.

Ji šią patirtį vadina antru šansu. Nuolat skubant ir susitelkus į pasiekimus bei profesinę veiklą galima pamiršti, kas iš tiesų svarbu. Martyna suprato, kad nereikia niekam nieko įrodinėti ar be galo aukotis dėl žmonių, nevertinančių jos darbo, laiko ir atsidavimo. Liga privertė sustoti, o dabar jai svarbu būti sąžiningai sau ir saugoti sveikatą.

Po gydymo pasikeitė ne tik prioritetai, bet ir kasdienybė. Kitaip Martyna vertina net galimybę laisvai judėti. Dar prieš leukemijos diagnozę ji gyveno su reumatoidiniu artritu, todėl nuolatinis skausmas buvo tapęs įprasta gyvenimo dalimi. Po kaulų čiulpų transplantacijos jis pasitraukė, leisdamas iš naujo įvertinti anksčiau savaime suprantamais atrodžiusius dalykus.

Dabar moteris stengiasi naudotis galimybėmis pažinti pasaulį, meną ir istoriją, taip pat įgyvendinti svajones, kurioms anksčiau nerasdavo laiko. Ji ypač džiaugiasi, kad transplantacija išgydė ir reumatoidinį artritą, todėl gali judėti be nuolatinio skausmo.

Iš šios patirties Martyna labiausiai išmoko kantrybės ir gebėjimo atsisakyti kontrolės. Apie ligą ji kalba ne tik dėl savęs – moteris nori, kad kiti sergantieji žinotų, jog diagnozė nebūtinai yra gyvenimo pabaiga. Jos atveju tai tapo visiškai naujo etapo pradžia ir stipriu postūmiu peržiūrėti savo vertybes, santykį su darbu, aplinkiniais bei pačia savimi.

Gyvybę išgelbėjo niekada nesutiktas žmogus

Ypatingą vietą Martynos istorijoje užima nepažįstamas negiminingas kaulų čiulpų donoras. Kažkur buvęs žmogus sutiko paaukoti savo kaulų čiulpus ir taip išgelbėjo jos gyvybę. Martyna tai vadina medicinos stebuklu.

Po ligos pasikeitė ir jos požiūris į sėkmę. Dažnai šis žodis siejamas su karjera, profesiniais laimėjimais ar dideliais gyvenimo tikslais, tačiau Martyna dabar jį suvokia daug plačiau.

Jos manymu, verta daugiau kalbėti apie žmogų, kuris susirgo, ištvėrė gydymą bei sunkias dienas ir sugrįžo į gyvenimą. Tokios patirtys gali iš esmės pakeisti požiūrį į vertybes, santykius, laiką ir patį gyvenimą. Kuo daugiau apie tai bus kalbama, tuo mažiau baimės ir stigmos gaubs onkologines ligas.