Pastaruoju metu ūkininko Petro Šaučiūno gyvenimas primena nesibaigiančią išbandymų grandinę. Nelaimės, finansinis spaudimas ir vidinės abejonės susipina į vieną sudėtingą kasdienybę, kurioje vis sunkiau rasti šviesesnių akimirkų.
„Sunkiau nei lengva“
Nors iš šalies gali atrodyti, kad ūkininko gyvenimas stabilus, realybė dažnai būna visai kitokia. Pats Petras neslepia, kad pastaruoju metu jam labiau sunku nei lengva: „Kažkaip dar nepanašu, kad bėdos baigsis. Toks jausmas, tokia nuojauta.“
Dar prieš visus užgriuvusius sunkumus vyras svarstė apie galimybę viską mesti. Tačiau ilgametis darbas ir žmonių palaikymas iki šiol neleidžia priimti galutinio sprendimo.
„Norėjosi mesti dar prieš užgriūnant visoms šioms nelaimėms. Tik gaila atiduotų metų ir žmonių palaikymas nemažas. Vis dar nesusitariu su savimi – ar jau baigti, ar dar bandyti kažką kažkam įrodyti. Nors, tiesą sakant, labiausiai turėčiau įrodyti sau“, – tikino jis.
Ūkininkas Petras
FOTO: Asmeninis archyvas
Kalbėdamas apie viešąją erdvę, ūkininkas pastebi ryškų skirtumą tarp realybės ir interneto. Anot jo, negatyvūs balsai dažniausiai egzistuoja tik virtualioje erdvėje.
„Tie neigiami komentatoriai egzistuoja tik internete – realybėje jų nėra“, – pastebėjo Petras.
Vis dėlto būtent žmonių palaikymas tampa vienu svarbiausių motyvacijos šaltinių. Jis pripažįsta, kad be jo būtų jau seniai pasitraukęs iš veiklos: „Iš tikrųjų būtent palaikymas veda į priekį. Jei ne žmonės, jau seniai būčiau viską pabaigęs.“
Nepaisant visų sunkumų, P. Šaučiūnas svarsto ir apie alternatyvias gyvenimo kryptis.
„Pragyventi galėčiau – dėl to klausimų nėra. Kažką sugalvočiau, gal net įdomesnę veiklą rasčiau gyvenime. Gal konstruočiau mašinas – tai, kas man iš tikrųjų patinka. Mano gyvenimas įdomus, viskas kaip ir gerai. Tik tas jausmas, kai turi viziją, o ji prasilenkia su įstatymais ir sistema“, – nusivylęs pasakojo jis.
Tenka badauti
Kalbėdamas apie savo ūkį, Petras Šaučiūnas atvirai pripažįsta, kad jo matymas dažnai kertasi su tuo, kaip šiandien veikia visa sistema. Idealiu atveju jis norėtų kurti įvairiapusį, mišrų ūkį, tačiau realybė diktuoja visai kitokias taisykles.
„Ūkis turėtų būti mišrus – turėtų būti avys, mėsiniai galvijai, karvės, javai, vištos ir dar kažkas. Bet realybėje valstybei to nereikia. Europai, panašu, reikia didelių ūkių – kad kažkas augintų dešimt tūkstančių karvių ir viską būtų lengviau kontroliuoti. Taip atrodo ta ūkio politika“, – papasakojo jis.
Papildomą spaudimą kelia ir mažiau derlingos žemės, kuriose tenka ūkininkauti. Dėl to konkurencija dar labiau aštrėja, o išgyvenimas kartais reikalauja itin didelių aukų.
„Kadangi mes ūkininkaujame ne pačiose našiausiose žemėse, konkurencija dar didesnė. Kartais atrodo, kad patys turime badauti, kad išlaikytume ūkį. Tai tikrai slegia“, – neslepia ūkininkas.
Nors tokie žodžiai skamba dramatiškai, pats ūkininkas priduria, kad badavimas ne visada susijęs tik su finansais – kartais tai ir sąmoningas pasirinkimas dėl sveikatos.
Ūkininkas Petras
FOTO: Asmeninis archyvas
„Savo noru badauju – būna, kad paromis nevalgau, bet tai labiau dėl sveikatos. Nemanau, kad dar labiau ją susigadinsiu“, – prisipažino Petras.
Visgi bendra nuotaika išlieka niūri – augančios išlaidos ir stagnuojančios ar net mažėjančios produkcijos kainos kuria paradoksalią situaciją. Ūkininkas atvirai įvardija tai kaip absurdą.
„Nuotaikos slogios – nėra čia ko slėpti ar gražinti. Vaizdas liūdnas ir nieko gero kol kas nesimato. Kuro kainos kyla, trąšų kainos kyla – kažkoks absurdas. Grūdų kainos nekyla, maisto kainos kyla, o mūsų savikaina didėja. Produkcija lieka tame pačiame lygyje, o kai kas net pinga. Pavyzdžiui, ėriena pigesnė nei pernai“, – teigė jis.
Tokioje situacijoje kyla ir platesni klausimai apie ateitį – ne tik ūkininkų, bet ir visos visuomenės. Pasak Petro, dabartinės tendencijos verčia susimąstyti, kas laukia toliau: „Kartais pagalvoju – ką žmonės valgys ateityje? Mes, ūkininkai, kažkaip išgyvensim, bet situacija tikrai keista.“
Jaučia finansinį spaudimą
Apie kasdienį spaudimą P. Šaučiūnas kalba be užuolankų – didžiausią įtampą šiandien kelia ne tik augančios kainos, bet ir finansiniai įsipareigojimai. Ūkininko teigimu, jei verslo aplinka būtų lankstesnė, situacija atrodytų kur kas šviesesnė.
„Jei niekas nespaustų, jei firmos „nemautų kelnių“, būtų galima lengviau kvėpuoti ir viskas atrodytų pozityviau. Bet šiandien realybė kitokia – bankai pinigų neskolina, projektai, kuriuos rašėme prieš dvejus metus, jau praktiškai nebegali būti nutraukti“, – tikino jis.
Pasak jo, verslo partneriai ir tiekėjai taip pat ne visada rodo supratingumą. Baudos, spaudimas ir griežtos sąlygos tampa kasdienybe.
„Firmos elgiasi nedraugiškai – rašo baudas, spaudžia. Kreditoriai irgi nelaukia – jei pavėluoji apmokėti sąskaitą, iškart skaičiuoja palūkanas. O dar tos Europos išmokos, kurios vis vėluoja dėl keistų patikrų“, – pastebėjo P. Šaučiūnas.
Ypač skaudžiai ūkininkas kalba apie palūkanas, kurios gali augti itin sparčiai. Tokie skaičiai, anot jo, tampa sunkiai suvokiami net ir tiems, kurie nėra tiesiogiai susidūrę su tokia situacija.
„Tie patys kreditoriai skaičiuoja po 0,2 proc. per dieną. Įsivaizduok – kasdien gali prisidėti po dvidešimt tūkstančių. Tiesiog liūdna. Suprantu, kad ir verslams sunku, bet mes juk esame tie, kurie maitina. Norėtųsi bent šiek tiek daugiau supratimo ir normalumo iš tų, kurie gyvena iš mūsų darbo“, – pabrėžė ūkininkas.
Ūkininkas Petras
FOTO: Asmeninis archyvas
Viešos reakcijos į tokią situaciją, anot Petro, dažnai būna paviršutiniškos. Kritika dažniausiai sklinda iš tų, kurie patys nėra susidūrę su ūkininkavimo realijomis: „Komentuoja dažniausiai tie, kurie patys neprisidėjo. O kiti net nesigilina į situaciją. Jei ūkiui būtų iškelta bankroto byla, ten jau apskritai nieko nebesuvaldysi.“
Bankroto grėsmė – tema, apie kurią ūkininkas kalba atvirai, tačiau su aiškiu suvokimu, kad kai kurių sprendimų tiesiog negalima išvengti.
„Yra dalykų, kurie iš šalies gali atrodyti nesuprantami, bet tu privalai juos daryti. Nes jei ateina bankrotas – viskas, pabaiga. Buvo galimybė su viena firma susitarti gražiuoju, bet jie nesutiko“, – liūdesio neslepia jis.
Žmonių palaikymas
Nepaisant visų sunkumų, P. Šaučiūnas pabrėžia, kad vienas svarbiausių lūžio taškų buvo žmonių parodytas pasitikėjimas. Nors pradžioje nebuvo aišku, kiek realios pagalbos pavyks sulaukti, rezultatas pranoko lūkesčius.
„Nebuvo planuota, kad žmonės taip prisidės ir kad man tuos pinigus teks skirti kitur. Tai nebuvo aukojimas konkrečiai tvartui. Žmonės prisidėjo tam, kad galėčiau tęsti tai, ką darau – kad nereikėtų pardavinėti žemės ar imtis kraštutinių sprendimų“, – sakė jis.
Pasak ūkininko, pirminė pagalba buvo skirta ne konkrečiam projektui, o pačiam išlikimui.
„Dar bandysim rinkti lėšas konkrečiai tvartui, bet tas pirmas prisidėjimas buvo apie ūkio išgyvenimą. Ir kartu – apie patikrinimą, ar iš viso verta tęsti. Jei nebūtų buvę palaikymo, tikrai būčiau viską uždaręs“, – skaudžią tiesą pasakė Petras.
Kas lieka už ūkio
Nors viešumoje dažniausiai aptariami ūkio reikalai, P. Šaučiūnas kasdienybė sukasi ir apie paprastus, žmogiškus dalykus.
„Pusryčiams – naminiai kiaušiniai, vakarienei – kažkas mėsiško, ir tiek. O šiaip darbas, darbas ir darbas. Turiu projektų, kuriuos vykdau jau seniai, ir juos reikia pabaigti“, – pasakojo jis.
Namų aplinka taip pat reikalauja dėmesio, tačiau, kaip ir daug kas gyvenime, viskam paprasčiausiai neužtenka laiko.
„Namų remontas – turbūt per gyvenimą visko nespėsiu užbaigti. Bet bent tą dalį, kur gyvenam, kur valgom, miegam. Norisi susitvarkyti, kad naktį miegant spaliai ant galvos nekristų“, – sakė ūkininkas.
Didelę įtaką savijautai daro ir sveikatos problemos, kurios per laiką tik kaupėsi. Nepaisant skausmo, darbas ūkyje niekada nesustojo.
„Kai turiu laiko, judu. Bandau daryti reabilitaciją dėl stuburo ir peties, bet sekasi sunkiai. Stubure – kelios išvaržos, buvo net kojas „atjungę“. Su pečiu – trauma, operacija, ir labai prasta reabilitacija. Jau daugiau nei metus gyvenu su skausmu, tai, aišku, motyvacijos neprideda“, – neslėpė jis.
Anot jo, pasirinkimas dirbti nepaisant skausmo turėjo savo kainą, kurią dabar tenka mokėti: „Nebuvo taip, kad negalėčiau rūpintis ūkiu – vis tiek ėjau per skausmą. Dabar už tai ir tenka mokėti.“
Ūkininkas Petras
FOTO: Asmeninis archyvas
Asmeninis gyvenimas taip pat lieka labiau uždara tema. Ūkininkas pripažįsta, kad ne viską nori rodyti viešai, ir tai – sąmoningas sprendimas.
„Gyvenu su drauge. Ne viską gyvenime rodau ir ne viską reikia rodyti. Kartais žmonės galvoja, kad viską apie mane žino, bet net mano tėvai ne viską žino“, – atskleidė P. Šaučiūnas.
Ilgalaikiai santykiai jam yra svarbi gyvenimo dalis – kartu su partnere jie jau daugiau nei penkiolika metų. Nors dėmesio iš aplinkos netrūksta, jis į santykius žiūri rimtai.
„Sulaukiu dėmesio iš moterų, bet nedaug. Dažniausiai arba neatrašau, arba tiesiog padėkoju ir pasakau, kad nedomina. Draugei tikrai nėra ko pavydėti“, – šyptelėjo jis.
Kalbėdamas apie ateities planus, Petras neslepia, kad ne viskas gyvenime priklauso tik nuo noro. Kai kurie dalykai lieka už žmogaus kontrolės ribų.
„Vedybų neplanuojame. O vaikai… ne visiems tai duota. Visi sako, kad reikia turėti, bet nepagalvoja, kad ne visiems taip išeina“, – „Delfi“ sakė P. Šaučiūnas.
