Skaudžią netektį išgyvenusi Nomeda Marčėnaitė nesulaikė ašarų

Televizijos laidų vedėja, menininkė Nomeda Marčėnaitė atvirame pokalbyje pasidalijo giliomis įžvalgomis apie mirtį, laikinumą, santykius su vaikais ir tėvais bei meilę, kuri lieka net tada, kai mūsų pačių jau nebėra.

Nomeda prisimena, jog paauglystėje jautėsi liūdna ir manė, kad pasaulis yra keista vieta, o žmonės tarsi biologiniai robotai su pamesta instrukcija ne visada suvokia, jog gyvena. Vėliau atėjo aiškus suvokimas, jog gyvenime nėra galimybės perrašyti įvykių iš naujo.

Ji pabrėžia veidrodžio taisyklę: kitiems atiduodama šypsena ir gerumas grįžta atgal, todėl gyvenime geriausia apsimoka mylėti, o ne pykti.

Meilė, kuri nemiršta

Nomeda atvirai ruošia savo vaikus mirties faktui ir prašo jų prisiminti svarbiausius dalykus, kai jos jau nebebus. Moteris pabrėžia, jog mamos meilė išlieka amžina ir peržengia fizinio būvio ribas. Ji taip pat kviečia neteisti savo tėvų už jų klaidas ar neidealumą, nes visi atneša savo praeities traumas, kurias reikia išmokti priimti ir suprasti.

„Vienas dalykas, kurį visą laiką vaikams sakydavau: „Klausykit, chebra, jūs galvojate, aš numirsiu, ane? Tai aš numirsiu, tikrai pažadu, bet žinokit, mano meilė nemirs. Ji bus net tada, kai manęs nebus. Dėl to, kad tai yra dalykas, kuris taip pat nemiršta.“

Iš pradžių Nomeda savo vaikams sakydavo, kad šie neliūdėtų, kai jos vieną dieną nebeliks. Tačiau po to, kai vienas po kito iškeliavo patys brangiausi žmonės – pirmiausia mirtis pasiglemžė jos mamą, o netrukus ir pačią artimiausią geriausią draugę, – Nomedos požiūris iš esmės pasikeitė.

Ji suprato, kad drausti liūdėti mirus artimajam yra klaidinga, nes gėla yra natūrali žmogaus jausmų kaita. Net ir po šių netekčių išėjusių žmonių telefono numeriai išlieka jos adresyne kaip tylus, brangus atminimo ženklas.

„Vienu metu buvo laikas, kai vaikams sakydavau: „Vaikai, tik neliūdėkit, kai manęs neliks, tik nebliaukite.“ Bet kai mirė mano mama, po to mirė mano labai, labai artima draugė, pati artimiausia, ir aš tada vaikams sakau: „Žinot ką, liūdėkit, jeigu norėsit, liūdėkit, todėl, kad tai yra natūralu. Labai kvaila buvo sakyti, kad neliūdėkit, kai miršta artimas žmogus, nes liūdna. Bet likti tame vėlgi yra negerai…“ – kalbėjo Nomeda.

Mamos slaugymas

Septynerius metus Nomeda pati slaugė savo mamą namuose. Kai mama atvyko gyventi kartu, paaugliai vaikai pradžioje piktinosi sunkiu močiutės būdu. Tuomet Nomeda vaikams atvirai papasakojo skaudžią mamos vaikystę – „traumą ant traumos“, kuri padėjo jiems suprasti močiutės elgesio priežastis ir išmokti atjautos:

„Mamą nuo 2017 iki 2024 metų slaugiau pati ir sakiau, kad paliatyvioji slauga gali vykti namie, ir man pavyko. Ir, žinokit,Ašarų neslėpusi Nomeda Marčėnaitė – atvirai apie skaudžią netektį ir žinutę vaikams: – per dvi savaites… Ji vyksta kaip gimdymas: prasideda ir vyksta, ir tu jam įtakos mažai gali padaryti… Mirtis yra lygiai taip pat.

Ir kai 2017 metais atsivežiau mamą, vaikai man sako: „Žinai ką, padėk ją į tą pačią vietą, iš kur paėmei. Ji bjauri, ji čia komanduoja…“ Ir aš vaikams papasakojau visą mamos vaikystę… Tai yra taip graudu. Tai yra trauma ant traumos. Sakau: „Jūs norėtumėt jos vaikystės?“ – „Ne.“ – „Na, tai jūs dabar bandykit suprasti, kodėl ji yra tokia…“

Vėlinės be pompastikos

Prisimenant mirusiuosius, Nomeda pastebi liūdną tendenciją – žmonės dažnai lenktyniauja kapinėse brangiomis plastikinėmis gėlėmis, žvakutėmis. Tačiau tikroji atminimo prasmė yra suprasti, kas tie žmonės buvo, ką jie mėgo ir kuo džiaugėsi gyvi būdami.

Ji prisimena, kaip gyvai mamai nešdavo paprastų šilauogių ar džiuginančių smulkmenų, kuriomis šioji galėjo pasidžiaugti čia ir dabar.

„Aš norėčiau prisiminti ir akcentuoti dabar ne tai, kad jie mirė, o kad jie gyveno. Padarykime visų pirma, ką galime, gyviems žmonėms prieš Vėlines, o po to nepamirškime mirusių ne su pompastika, o realiai atsisėsdami ir pagalvodami, kas juos džiugino.“