„Sėkmės faktorių tikrai reikia turėti omeny, kai kalbame apie ilgaamžiškumą“, – sako senėjimą tiriantis epigenetikas profesorius Gilas Atzmonas. Praėjusią savaitę Lietuvoje viešėjęs JAV Alberto Einsteino medicinos koledžo ir Haifos universiteto mokslininkas pabrėžia, kad konkrečių patarimų, kaip gyventi ilgai, nėra, tačiau svarbu surasti tinkamiausią savo genomui aplinką.
Anot profesoriaus, dabar prognozuojama, kad šiandien gimę žmonės gali gyventi ir iki 150 metų, tačiau svarbu siekti, kad gyvenimas būtų ne tik ilgas, bet ir kokybiškas. Tam svarbus tinkamas gyvenimo būdas, bet daugėja ir technologijų, ypač nanotechnologijų, kurios, manoma, padės peržengti dabar jau normalia laikomą 120 gyvenimo metų ribą.
– Pastaruoju metu apie ilgaamžiškumą kalbame daug, tačiau pati tema nėra nauja – žmonės ilgus šimtmečius ieško būdų, kaip gyventi ilgiau. Kurioje ieškojimų stadijoje, jūsų manymu, esame dabar?
– Kurį laiką buvo spėjama, kad artėjame prie ribos, kai gyvensime 120 metų. Dabar, manau, ši riba pasistūmėjo iki 150-ies. Tikrai galima teigti, kad šiandien jau yra gimusių kūdikių, kurie gyvens iki 150 ar 160 metų, o gal net ir ilgiau.
Karščiausios mokslo tendencijos: dirbtinis intelektas, ilgaamžiškumas ir mikrobiota
– Kai kurie šios srities mokslininkai sako, kad svarbu nenumirti dar bent dešimt metų ir galbūt pavyks gyventi amžinai. Kas jums asmeniškai teikia vilties, jog tai gali tapti realybe?
– Nesu tikras, ar dešimties metų užteks, kad galėtume priartėti prie gyvenimo amžinai, tačiau mes iš tiesų artėjame prie ilgesnio gyvenimo. Šiuo metu vystoma labai daug įdomių technologijų, kurios galėtų prailginti gyvenimą, tačiau jos dar ankstyvosiose stadijose.
– Yra žinoma, kad įtakos gyvenimo trukmei turi genai ir gyvenimo būdas. Kaip ta įtaka pasiskirsto?
– Labai geras klausimas, nes šiandien jau galime daugmaž apskaičiuoti genų įtaką ilgaamžiškumui, būtent tai leidžia teigti, kad genetika nėra pagrindinis faktorius. Dažniausiai manoma, kad genai nulemia tik 20 proc. to, ar gyvensime ilgai, kai kurie tyrimai rodo, kad 10 proc., kiti sako, kad 40 proc., tačiau vidurkis yra apie 20 procentų. Kas tuomet yra likę 80 procentų?
Dažniausiai manoma, kad genai nulemia tik 20 proc. to, ar gyvensime ilgai.
Tai jau minėtas gyvenimo būdas. Tačiau čia noriu įsiterpti kaip epigenetikas, tiriantis paveldėjimą ir genomo funkcijas. Reikėtų kalbėti apskritai apie aplinką, kurioje gyvename. Gyvenimo būdas yra viena iš sudedamųjų dalių, tačiau yra labai daug kitų dalykų: kiek gauname saulės šviesos, kaip prisitaikome prie temperatūros pokyčių, koks yra kosmoso efektas, kaip veikia mūsų organai, kokioje šeimoje, kokioje šalyje gyvename. Dabar su ilgaamžiškumu siejama 800 genų. Daug, tiesa? Kai kurie turi daug, kai kurie – mažai įtakos, kai kurie turi įtakos tik tam tikrame derinyje. Mes toliau ieškome genų, kurie susiję su ilgaamžiškumu, tačiau jų tikrai daug.
Pabrėžiama ir žarnyno mikrobiotos reikšmė sveikam senėjimui ir ilgaamžiškumui.
Jei norite gyventi ilgiau, reikia ieškoti sau tinkamiausios aplinkos, gyvenimo būdo, priimti sprendimus, kurie leistų jau esančiam genotipui būti geriausioje įmanomoje terpėje.
Tyrimus, susijusius su ilgaamžiškumu, atlikti sudėtinga, dalies mano projektų nepavyko finansuoti, nes tam būtina dirbti ilgai, atlikti stebėsenas, kad įvertintum, ar įvyko pokyčių. Mikrobiota, be abejonės, siejama su organizmu ir turi didelę įtaką mūsų savijautai. Kiekvieno mikrobiota yra skirtinga ir tinkanti tik jam. Sakydamas tai, ir vėl noriu pabrėžti labai svarbų dalyką – mes esame „užprogramuoti“ gyventi ilgai, tačiau viskas priklauso nuo aplinkos, kurioje gyvename. Jei gyvename aplinkoje, kuri geriausiai padeda įgyvendinti tai, kas nulemta genų, gyvensime ilgai. Jei norite gyventi ilgiau, reikia ieškoti sau tinkamiausios aplinkos, gyvenimo būdo, priimti sprendimus, kurie leistų jau esančiam genotipui būti geriausioje įmanomoje terpėje.
Gil Atzmon / D. Umbraso / LRT nuotr.
– Ar tai sėkmės reikalas? Jei pasisekė būti tinkamoje aplinkoje arba gali leisti sau jos ieškoti – gyvensi ilgai, o jei ne, esi pasmerktas trumpesniam gyvenimui?
– Sėkmės faktorių tikrai reikia turėti omeny, kai kalbame apie ilgaamžiškumą. Jei gimstate šeimoje, kurios nariai gyvena ilgai, tikėtina, kad ir jūs gyvensite ilgai. Tačiau galime imtis pokyčių gyvenime, kad jaustumėmės geriau, tuomet ir gyvenimą nugyvensime geriau. Svarbu siekti ne tik nugyventi iki 120-ies, bet ir nugyventi kokybiškai. Mano, kaip mokslininko, tikslas yra sumažinti atotrūkį tarp ateityje numatomos gyvenimo trukmės ir sveiko gyvenimo trukmės. Dabar tas atotrūkis yra maždaug 8–10 metų. Sutrumpinimas vos metais ar dvejais turėtų didelę įtaką ne tik žmogui, bet ir visuomenei: kai žmonės pradeda sirgti ligomis, kurių dažniausiai atsiranda senatvėje, senėjimo poveikis skaičiuojamas ne tik išaugusiu reikalingų vaistų kiekiu, bet ir poveikiu šeimoms, sveikatos sistemai, visai visuomenei.
Sėkmės faktorių tikrai reikia turėti omeny, kai kalbame apie ilgaamžiškumą.
– Kaip šalys (ko gero, kalbame apie Vakarų šalis) siekia, kad jų visuomenė būtų sveikesnė ir gyventų ilgiau?
– Manau, kad dabar daugiau orientuojamasi į tai, ar gyvename kokybiškiau, nebūtinai į tai, ar gyvename ilgiau. Kartais abu tikslai sutampa, tačiau kartais reikia įdėti daugiau pastangų, kad jie susisietų. Yra tam tikrų veiksnių, kurie gali turėti neigiamos įtakos, ir aš tikiu, kad juos stengiamasi suvaldyti. Tai ir klimato kaita, ir besaikis vartotojiškumas. Reikėtų daugiau balanso – veikti taip, kad pokyčiai aplinkoje padėtų gyventi geriau ir ilgiau. Kaip ir minėjau, mūsų genomui tinkamiausia aplinka padės pasiekti ilgaamžiškumo tikslus.
Jei gimstate šeimoje, kurios nariai gyvena ilgai, tikėtina, kad ir jūs gyvensite ilgai.
Kartais per paskaitas ar susitikimus klausiu žmonių, kas, jų manymu, daro įtaką žmonių gyvenimo trukmei jų visuomenėje. Pavyzdžiui, japonai ilgaamžiškumą daugiausia sieja su dieta. JAV gyventojai turbūt pasakys, kad sveikata susijusi su sportu. Kuboje turbūt išgirsime atsakymą, kad ilgas ir laimingas gyvenimas yra tuomet, kai rūkai cigarą ir nesuki sau galvos. Kiekviena visuomenė gyvena savaip, todėl ir nėra vieno atsakymo, ką daryti, kad galėtume gyventi ilgiau.
Šikoku, Japonija / AP nuotr.
Manau, kad universalus dalykas yra vienas – gyventi taip, kad jaustumėmės laimingi. Galbūt yra žmonių, kurie renkasi gyventi strese, yra tokių, kurie laukia konkrečių patarimų, kad štai, morkos yra sveika – valgyk jas ir būsi laimingas. Tačiau jei rimtai, savo aplinką kuriame suvokdami, koks gyvenimas mums tinka geriausiai. Sprendimus turėtume priimti tokius, kokie mums leistų jaustis gerai. Aišku, kas nors gali pasakyti, kad jiems laimę teikia kibiras ledų kiekvieną dieną. Aš apie tai nekalbu, viskam yra ribos, tačiau darykime tai, kas mums padeda jaustis geriausiai. Ir nepamirškime kartais įsiklausyti į gydytojų žodžius.
– Kokios inovacijos, jūsų manymu, turi didžiausią potencialą prailginti žmogaus gyvenimo trukmę ateinančiais dešimtmečiais?
– Nanobotai arba nanotechnologijos, mano manymu, yra ateitis. Galiu pateikti pavyzdį: ateinate į gydytojo kabinetą įprastos apžiūros. Jums į organizmą suleidžiama nanobotų, neįtikėtinai mažų robotų, jie keliauja per organizmo sistemą ir patikrina kiekvieną ląstelę, esant reikalui, pasitelkia vaistų ar sunaikina sergančias ląsteles. Tie patys mažyčiai robotai gali perduoti informaciją apie kūno būklę, atpažinti ligos simptomus ir gydyti organizmą tikslingiau. Po trijų valandų žmogus iš gydytojo kabineto išeina kaip naujas.
– Skamba kaip mokslinė fantastika.
– Tačiau tai nėra mokslinė fantastika, tokie dalykai jau vyksta – tyrimai atliekami su pelėmis. Jei jie bus sėkmingi, po 10–20 metų tai gali būti naudojama žmonėms. Žinoma, yra daugybė kitų būdų, kaip žmonės bando prailginti gyvenimą, tačiau nenoriu apie tai daug kalbėti, nes niekad nežinai, kas nutiks praėjus 50 metų nuo dabar. Kai kurie renkasi genų terapijas, pavyzdžiui, telomerazės injekcijas. Tai tokie fermentai, kurie yra atsakingi už telomerų ilgio palaikymą pridedant pasikartojančių sekų, jie užkerta kelią ląstelėms senėti. Dar kiti žmonės renkasi įvairius vaistus, kraujo perpylimą, kad užkirstų kelią senėjimo procesams. Tačiau pabrėžiu – nežinia, kaip tai veiks po keliasdešimties metų, ar tai pailgins gyvenimą, ar ne. Teks palaukti ir įsitikinti.
Senatvė. Asociatyvi nuotr. / D. Umbraso / LRT nuotr.
– Kaip jūs vertinate etinius klausimus, kurie liečia ilgaamžiškumą? Ar iš tiesų reikia senėjimą gydyti kaip ligą ir stabdyti visais būdais; galbūt kišamasi į tai, kas natūralu?
– Nemanau, kad čia tinka žodis „etinis“. Kitaip tariant, šio klausimo aš nevertinu kaip probleminio. Aš, kaip biologas, stengiuosi išspręsti man rūpimas problemas. Biologija yra tarsi laukinis arklys, bėgantis link horizonto be jokių ribų, dėl to mes ieškome sprendimų be ribų. Ir tada atsiranda ribų, jos mus pristabdo. Tai nėra blogai, kas nors turi sustabdyti ir tuomet reikia surasti bendrą sprendimą, kuris būtų tinkamas visomis prasmėmis. Tačiau šiuo atveju, kai kalbame, ar kištis į žmogaus gyvenimo trukmę, ar ne, turėtume prisiminti, kaip žmonija gyveno iki šiol. Jei dabar neturėtume antibiotikų, žmonės toliau kentėtų ir mirtų kaip prieš 80 metų. Kodėl taip turėtų būti? Jei galime prailginti žmogaus gyvenimo trukmę ar pagerinti gyvenimo kokybę, kodėl to nepadarius?
Šaltinis: lrt.lt
