Šeima dingusio lietuvio ieškojo 17 metų – viskas paaiškėjo vos prieš kelias dienas
Rokiškio rajone rastas gulintis vyras pareigūnams iš pradžių atrodė dar vienas žmogus, kuriam reikia pagalbos. Tačiau policininkų atkaklumas ir atsidavimas netrukus atskleidė neįtikėtiną istoriją – paaiškėjo, kad šio vyro jau 17 metų ieškojo jo šeima, nebežinojusi, ar jis apskritai gyvas.
Kaip skelbia Panevėžio apskrities policija, viskas prasidėjo nuo gyventojo pranešimo apie Aleksandravėlės kaime pastebėtą vyrą, o baigėsi taip, kaip niekas nė nesitikėjo.
Atvykę dėl prie sklypo gulinčio vyro atvėrė jautrią šeimos istoriją
Atvykę Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato pareigūnai Agnė Macijauskaitė ir Julius Burokas nusprendė neapsiriboti įprastais veiksmais ir pabandė išsiaiškinti, kas yra šis žmogus bei ar jis turi artimųjų.
Niekas nė neįtarė, kad šis iškvietimas atvers tokią jautrią šeimos istoriją ir baigsis šeimos susitikimu, kurio laukė beveik du dešimtmečius – net 17 metų.
„Neabejingumas ir atsakingas pareigūnų darbas po septyniolikos metų suvedė šeimą!
Rokiškio rajono reagavimo skyriaus pareigūnai Agnė ir Julius pirmadienio vakarą pradėjo naktinę pamainą. Netrukus jie gavo pranešimą, kad Rokiškio rajone, Aleksandravėlės kaime, prie sklypo guli vyras.
Atvykę pareigūnai jį atpažino – tą pačią dieną vyras jau buvo pastebėtas kitoje vietovėje, autobusų stotelėje. Tuomet kolegos pasirūpino juo ir nuvežė į savarankiško gyvenimo namus. Po kurio laiko vyras vėl atsidūrė gatvėje.
Agnė ir Julius atkreipė dėmesį, kad vyras bendravo neįprastai. Paklaustas apie artimuosius, sakė jų neturintis ir neturįs kur gyventi. Pareigūnai suprato, kad vien nuvežti jį į savarankiško gyvenimo namus gali nepakakti – po kurio laiko greičiausiai jis vėl liks gatvėje.
Kolegė Agnė nenuleido rankų ir nusprendė išsiaiškinti, ar vyras turi artimųjų, kuriems būtų galima pranešti apie jo situaciją. Nepažįstamasis turėjo laikiną asmens dokumentą. Pagal jame nurodytus duomenis pareigūnams pavyko rasti jo šeimos narių kontaktus.
Prisiskambinti broliams nepavyko, tačiau atsiliepė sesuo.
Pareigūnė skambindama artimiesiems tikėjosi išgirsti, jog jie su Rolandu nebendrauja arba kad jis pats pasirinko tokį gyvenimo kelią, – žinot, kaip būna, sako Agnė.
Tačiau išgirdau visai ką kita: „Nepalikite brolio vieno, mes atvažiuojame!!!“
Sesuo pasakojo, kad šeima jo ieškojo jau septyniolika metų. Rolandas buvo išvykęs į užsienį, o artimieji nebežinojo, ar jis dar gyvas.
Pareigūnai atsivežė Rolandą į Rokiškio rajono policijos komisariatą. Jie pasirūpino, kad vyras sušiltų. Paaiškėjus, kad jis kelias dienas nebuvo valgęs, pareigūnai pavaišino jį arbata ir pasidalijo savo naktipiečiais.
Netrukus iš Tauragės atvyko Rolando mama. Pareigūnai pasakoja, kad sūnaus ir mamos susitikimas po daugelio metų buvo ypač jautrus ir jų atmintyje jis išliks ilgam.
Agnė ir Julius pirmiausia dėkoja neabejingam žmogui, kuris pastebėjo gatvėje esantį vyrą ir pranešė policijai.
Agnė Macijauskaitė ir Julius Burokas, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Rokiškio rajono policijos komisariato pareigūnai sako, kad reaguodami į šį iškvietimą nė nenumanę, kokią šeimos istoriją jis atvers.
Džiaugiamės, kad Rolandas sutiko rūpestingus žmones – ir pranešimą perdavusį gyventoją, ir pareigūnus, mūsų kolegas Agnę ir Julių, atsakingai įsigilinusius į jo situaciją. Jų pastangos padėjo šeimai vėl susitikti po septyniolikos metų.
Artimieji sako, kad nors Rolando sveikatos būklė šiuo metu yra sunki, bet po tiek metų jį surasti ir turėti galimybę pabūti kartu – kad ir kiek laiko liko – jiems yra neįkainojama.
Sulaukėme labai daug nuoširdžių artimųjų padėkos žodžių ir keletu iš jų dalijamės su Jumis.
<…> Linkime branginti vieniems kitus, rūpintis savimi ir savo artimaisiais, o Rolandui ir jo šeimai – kuo didžiausios sveikatos.
Ginti. Saugoti. Padėti.“ – išskirtine istorija „Facebook“ dalijosi Panevėžio apskrities policijos atstovai.
Jie taip pat pasidalijo rasto vyro sesers padėkos žinute. Joje rašoma:
„Noriu iš visos širdies padėkoti Jums už pagalbą, rūpestį ir žmogiškumą. Ačiū, kad nelikote abejinga mano šeimos skausmui ir nerimui, kad nepasukote pro šalį, o ėmėtės veiksmų ir suradote mano brolį Rolandą.
Tokiais sunkiais momentais, kai širdį drasko nežinia, o mintys neduoda ramybės, Jūsų pagalba ir parodytas žmogiškumas reiškia daugiau, nei galima išreikšti žodžiais.
Ačiū, kad savo darbu įrodėte, jog už pareigų slypi žmogus, kuriam rūpi kito žmogaus likimas. Jūsų dėka mūsų šeimai sugrįžo tai, ko tuo metu labiausiai reikėjo – viltis ir atsakymai.
Nuoširdžiai dėkoju Jums už tai, kad nelikote abejinga, už Jūsų pastangas ir didelę širdį. Tegul Jūsų gerumas sugrįžta Jums su kaupu. Linkiu stiprybės, sveikatos ir kuo daugiau šviesių akimirkų Jūsų nelengvame, bet labai svarbiame darbe.
Su didžiausia pagarba ir nuoširdžiausia padėka.“
