Rusija vis drąsiau bando NATO ribas: ekspertas įvardijo, kokia ataka galėtų išprovokuoti atsaką

NATO paskelbė naują pergalės prieš Rusiją teoriją, pagal kurią į galimą agresiją būtų reaguojama greitai, smūgiuojant ir priešo užnugaryje. Vis dėlto Rusijai tęsiant hibridinius išpuolius Europoje, ekspertai neatmeta, kad situacija gali peraugti į tiesioginį karinį konfliktą su Aljansu.

Apie NATO planus, 5-ojo straipsnio aktyvavimo ribą ir galimus Rusijos tikslus laidoje kalbėjo Taline veikiančio Tarptautinio saugumo ir gynybos centro tyrimų vadovas Tomas Jermalavičius.

NATO pergalės teorijoje mato spragų

T. Jermalavičiaus vertinimu, pristatyta doktrina greičiausiai yra prieš kelerius metus pradėtų rengti kolektyvinės gynybos planų strateginės komunikacijos dalis. Ja siekiama parodyti, kad Aljansas turi reikiamus pajėgumus, parengtus planus ir yra pasiruošęs veikti.

Tokia žinia turėtų raminti, nes liudija apie NATO karinę valią, pasirengimą ir pergalės teoriją. Tačiau, eksperto teigimu, atidžiau pažvelgus kyla svarbių klausimų. Vienas pagrindinių jų susijęs su eskalacijos valdymu ir pastangomis neleisti konfliktui plėstis.

Numatoma karą išlaikyti ribotoje geografinėje erdvėje. Net smūgiai priešo užnugaryje būtų daugiausia nukreipti į konkrečių Rusijos pajėgų vadovavimo, kontrolės bei logistikos grandis, neplečiant taikinių sąrašo ir geografijos. Tačiau neaišku, ar tokių pačių ribų laikytųsi Rusija.

Jeigu Maskva nuspręstų dominuoti eskalacijoje ir pradėtų atakuoti NATO gilųjį užnugarį, pavyzdžiui, paleistų raketas į Berlyną ar bombas į Skandinaviją, Aljansui tektų spręsti, ar atsakyti eskalacija, ar toliau laikytis pradinio riboto plano.

Karas Ukrainoje, anot T. Jermalavičiaus, jau parodė, kad veiksmai buvo plečiami palaipsniui. Galiausiai pereita prie giluminių ir ilgojo nuotolio smūgių Rusijos gynybos bei naftos pramonei ir kitiems strateginiams karo operacijų įgalintojams. Tuo metu NATO teorijoje tokių objektų liesti nenorima, nors Rusija savo operacijas gali nuolat aprūpinti iš gynybos pramonės ir visos karo ekonomikos.

Dėl to Aljansas gali ilgam įstrigti viename iš etapų, kuriame būtų mėginama susilpninti ar atbukinti ataką, o vėliau ją palaužti. Tokiu atveju konfliktas galėtų virsti užsitęsusiu abipusio sekinimo karu. Rusija, nebijodama eskalacijos, galėtų plėsti veiksmus į kitas geografines kryptis ir siekti strategiškai palaužti Vakarus.

Ekspertas atkreipė dėmesį, kad NATO teorijoje nenumatoma sukelti Rusijai strateginio pralaimėjimo. Todėl, jeigu Maskvos tikslas būtų palaužti Aljansą, kyla klausimas, ar dabartinį planą apskritai galima vadinti pergalės teorija. Jo nuomone, kol kas tai veikiau operacinio, o ne strateginio lygmens modelis.

Karui užsitęsus, ypač svarbi taptų politinė valia. Rusijai eskaluojant veiksmus, sprendimų priėmėjams tektų nuspręsti, ar NATO taip pat turi plėsti atsaką.

Jeigu konfliktas vyktų Baltijos operacijų teatre, politikai turėtų apsispręsti, ar pradėti smūgiuoti taikiniams Kolos pusiasalyje, Rusijos gynybos pramonei Sibire ar kitose vietose. Pasak T. Jermalavičiaus, tokie sprendimai turėtų daug sudėtingų niuansų.

Kokia ataka galėtų aktyvuoti 5-ąjį straipsnį?

Sprendimas aktyvuoti NATO 5-ąjį straipsnį taip pat būtų politinis. Aljansas jau ne kartą yra nurodęs, kad katastrofiškų pasekmių turinti kibernetinė arba hibridinė ataka gali lemti kolektyvinės gynybos mechanizmo įjungimą.

Vis dėlto kolektyvinis atsakas nebūtinai būtų karinis. Jis galėtų būti ekonominis, kibernetinis, energetinis arba diplomatinis.

Precedentas jau buvo sukurtas 2001 metų rugsėjo 11-ąją. Tuomet 5-asis straipsnis aktyvuotas po teroristinės atakos Šiaurės Amerikoje, nors anksčiau buvo laikoma, kad jis greičiausiai būtų taikomas užpuolus Europą. Be to, straipsnis buvo pasitelktas ne dėl įprastų karinių pajėgų puolimo, o dėl teroristinės atakos, surengtos civilinėmis priemonėmis.

T. Jermalavičiaus teigimu, tai rodo, kad straipsnis yra lankstus. Galutinį sprendimą lemia tai, kaip prie NATO Šiaurės Atlanto tarybos stalo susirinkę valstybių atstovai kolektyviai įvertina konkrečią situaciją. Vienai šaliai ataka gali atrodyti katastrofiška, o kitai – dar pakeliama, todėl jos vertinimas gali būti toks, kad nukentėjusi valstybė pajėgi susitvarkyti pati.

Dėl šios priežasties Aljansui būtina išsaugoti bendrą grėsmių ir galimų pasekmių vertinimą, sanglaudą bei sutarimą dėl scenarijų ir sprendimų. Kuo labiau valstybių požiūriai skiriasi, tuo sunkiau pasiekti bendrą sprendimą. Tiesioginis atsakymas, pasak eksperto, būtų toks: 5-ajam straipsniui aktyvuoti veikiausiai reikėtų katastrofiškos atakos.

Dabartinių Rusijos veiksmų Europoje T. Jermalavičius nelinkęs vadinti vien hibridinėmis atakomis. Jo vertinimu, tai yra valstybės įkvėpta ir valdoma teroristinė kampanija. Jeigu tokius veiksmus vykdytų „Islamo valstybė“ arba „Al Qaeda“, jie jau seniai būtų įvardyti terorizmu ir nekiltų klausimų, kaip į juos reaguoti. Tuo metu diskusijos dėl galimo Rusijos įtraukimo į Europos Sąjungos teroristinių organizacijų sąrašą prasidėjo tik dabar.

Kad būtų įjungta kitokia politinė ir gynybinė logika, galėtų prireikti išpuolio, nusinešusio daug gyvybių arba padariusio didelę ekonominę žalą kritinei infrastruktūrai, pramonei ar kitam svarbiam sektoriui. Rusija šiuo metu testuoja ribas, tačiau kol kas tokių sunkių pasekmių nesukėlė. Vis dėlto tai gali nutikti tiek netyčia, tiek sąmoningai, o tuomet sprendimą turėtų priimti NATO šalys.

Dvi teorijos apie Rusijos tikslus

Pasak T. Jermalavičiaus, Vakaruose šiuo metu išsiskiria dvi stovyklos, skirtingai vertinančios padėtį. Viena jų mano, kad karas tarp Rusijos ir Vakarų bei NATO jau vyksta. Toks požiūris atkartoja Rusijos naratyvą, jog Maskva jau kariauja su Vakarais, tik kitokiomis priemonėmis. Pagal šią teoriją dabartinė trajektorija neišvengiamai nuvestų iki tiesioginio kinetinio susidūrimo.

Kita stovykla teigia, kad Rusija kaip tik stengiasi išvengti tiesioginio susirėmimo ir nekarinėmis priemonėmis priversti Vakarus nutraukti paramą Ukrainai. Šio požiūrio šalininkai mano, kad Maskva neperžengs ribos, nes NATO yra branduolinis Aljansas, o galutinis eskalacijos taškas gali būti branduolinis karas.

Kuri teorija teisinga, parodys laikas. Tačiau T. Jermalavičius nesutinka, kad resursų stoka šiuo metu būtinai būtų pagrindinis Rusiją ribojantis veiksnys, jeigu karinė jėga vertinama kaip politikos priemonė.

Rusijos pergalės teorija galėtų apimti ne tik Ukrainos palaužimą, bet ir siekį palaužti Vakarus arba sukelti tokią krizę, kuri nukreiptų jų dėmesį bei išteklius nuo Ukrainos. Maskva tam turi kelis kelius: vienas jų veda per Baltuosius rūmus, kiti – per Vakarų informacinę erdvę.

Vienas iš galimų būdų Rusijai ištrūkti iš padėties, kurioje ji įstrigo, būtų rimtesnio konflikto su NATO sukėlimas. Ekspertas tai sieja ir su mobilizacijos klausimu. Apie Rusijos planus skelbti mobilizaciją kalbama jau seniai, o beveik visi taip surinkti ištekliai veikiausiai būtų siunčiami į karo Ukrainoje mėsmalę.

Tačiau mobilizacija Rusijoje būtų politiškai nepopuliari. Net riboti duomenys apie visuomenės nuotaikas rodo, kad toks sprendimas sulauktų didelio nepritarimo. Vienas būdų jį legitimizuoti, padaryti priimtinesnį ir sutelkti visuomenę galėtų būti tiesioginio karo su NATO sukėlimas.

T. Jermalavičius svarsto, kad tai galėtų būti savotiškas „keistas karas“, panašus į Izraelio ir Irano susidūrimą 2025 metų pavasarį, kai šalys apsikeitė raketų ir dronų smūgiais.

Tokiu atveju Rusijos propaganda galėtų skelbti, kad šalis puolama ir tėvynei gresia pavojus. Tuomet būtų pradėta mobilizacija, o žmonės siunčiami į Ukrainą. Apsikeitimas raketomis ir dronais galėtų pamažu nuslopti, neperaugdamas į platesnį karą, nes nė viena pusė nenorėtų naudoti sausumos pajėgų. Rusija tiesioginiam sausumos konfliktui su NATO galėtų ir neturėti galimybių.

Ekspertas teigė šią versiją iškėlęs prieš kelis mėnesius, o dabar panašių svarstymų girdintis ir iš Radoslawo Sikorskio. Jo manymu, gali būti planuojama kažkas didelio, tačiau toks planas pirmiausia būtų susijęs su Rusijos režimo vidaus poreikiais – legitimumu, mobilizacija ir papildomų resursų karui Ukrainoje sutelkimu.

Taigi galimi Maskvos veiksmai nebūtinai būtų taip tiesiogiai nukreipti prieš NATO, kaip gali atrodyti. Rusija galėtų pasinaudoti vien įtampa ir įspūdžiu, kad rengia didelę operaciją. Pasak T. Jermalavičiaus, informacinis pagrindas tokiam scenarijui jau kuriamas.