Mokytojas įrašė vienuoliktokui vienetą, o paskui pasigailėjo: tokios įvykių sekos nesitikėjo
2023 m. pasirodžiusioje Karolio Klimo knygoje „Mokytojas“ aptariamos pastaruoju metu žiniasklaidoje nuolat skambančios švietimo temos: mokytojų darbo krūvis ir atlyginimai, psichologinė savijauta, pedagogų ir mokinių santykiai, mokymo(si) kokybė.
„Šiomis dienomis tenka daug skaityti apie smurto protrūkius mokyklose. Neseniai Lietuvą sukrėtė keturiolikmečio išpuolis, kurio metu mokinys talžė mokytojui veidą (paauglys rimtesnių pasekmių, spėju, išvengė?). Tokios istorijos žiniasklaidoje visuomet nuskamba labai plačiai, tačiau nedaugelis susimąsto, kiek smulkesnio pobūdžio konfliktų lieka nutylėtų.
Pedagogai nuolat susiduria ne tik su kumščių, bet ir liežuvio nevaldančiais mokiniais. Knygoje „Mokytojas“ aprašyta viena tokia situacija. Pagrindinis veikėjas, jaunas maksimalistas, imasi kraštutinių priemonių, kad priverstų vienuoliktokus mokytis. Nors ir norėdamas gero, jis perlenkia lazdą, tačiau mokinys reaguoja neadekvačiai.
Šiandien skaitydamas šį epizodą galvoju, kaip pasielgti būtų geriausia. Ar mokytojui reikėtų judinti širšių lizdą? Ar tiesiog susitaikyti, kad kai kurie mokiniai į pamokas niekuomet nežiūrės rimtai, ir be reikalo nesivelti į konfliktus? Ką darytumėte jūs, matydami, kad jokie teigiami metodai nepadeda pasiekti norimų rezultatų?“ – svarstė knygos autorius.
Kiti gimnazijos mokiniai patenkinti plaukė pasroviui, o mano vienuoliktokai turėjo dorotis su iššūkiais, kurių jiems nuolat prigalvodavau. Nors buvo dažniau ir griežčiau vertinami, jie ant manęs beveik negriežė danties. Atvirkščiai – daugelis pritarė, kad mokydamiesi lietuvių kalbos stengiasi labiau negu ankstesniais metais ir kur kas sąžiningiau atlieka namų darbus. Aišku, buvo ir tokių mokinių, su kuriais gražiuoju susitarti negalėjau.
Visi žinojo, kad 3f klasės mokiniai užvertė mokyklos administraciją skundais dėl lietuvių kalbos mokytojos, ir viskas baigėsi tuo, kad mano pirmtakė išlėkė iš darbo nepraėjus nė mėnesiui nuo mokslo metų pradžios. Kolegės bijojo panašaus likimo, todėl vengė bet kokios konfrontacijos, o klasės ereliai buvo įpratę volioti durnių ir likti nenubausti.
Kaip ir visi pradedantieji mokytojai, buvau užkietėjęs maksimalistas, todėl niekaip negalėjau toleruoti vienuoliktokų apsileidimo. Išbandęs visus pozityvius metodus nusprendžiau imtis radikalių priemonių – už pusę mėnesio trukusį simuliavimą kai kuriems įkaliau po du kuolus. Įsivaizdavau, kad šokas padės mokiniams susiimti, ir buvau sugalvojęs, kaip juos paskatinsiu išspręsti problemą.
– Vienetus galėsite išsitaisyti po savaitės atlikę testą. Jeigu matysiu, kad jūsų žinios vertos bent jau ketverto, abu kuolus ištrinsiu. Vienetų vietoje gali atsirasti net dešimtukas! – aiškinau savo gerus ketinimus. – Kaip jums toks pasiūlymas?
Pirmą kartą mano klasėje pakibo grėsminga tyla. Supratau padaręs klaidą.
– Ai, eikit jūs na***i su savo pasiūlymais, – lyg griaustiniu trenkė Tomas.
Išgirdę repliką mokiniai pratrūko juoktis, klasė tarsi suošė. Pajutau, kaip sutriko jėgų pusiausvyra: dabar vienoje pusėje buvau aš, kitoje – beveik trisdešimt priešiškai nusiteikusių paauglių. Nekoks jausmas…
Savaime suprantama, keiksmažodžiais atsakyti negalėjau, tačiau taip pat nenorėjau pasirodyti išskydęs. Mintyse viską žaibiškai pasvėręs, paliepiau Tomui kartu žygiuoti į auklėtojos kabinetą, o pakeliui nusprendžiau jam įvaryti šiek tiek baimės.
– Na, dabar tai tu rimtai apsišikai, – iškošiau mudviem žingsniuojant koridoriumi. – Pamatysi, ką reiškia šitaip kalbėtis su mokytojais. Turėsi tokių problemų, kokių dar nesi turėjęs. Ga-ran-tuo-ju.
