Lietuvių kalbą gaubia garsus mitas: mokytojas Antanas paaiškino, kodėl jis neatitinka tiesos

Į Lietuvą pastaraisiais metais atvykstant vis daugiau užsieniečių, daugėja ir norinčiųjų pramokti lietuviškai. Daugiau nei dešimtmetį lietuvių kalbos mokantis Antanas Vinčiūnas pastebi, kad žmones dažniausiai motyvuoja ne egzaminai ar oficialūs reikalavimai, o meilė, šeima ir siekis tapti visaverte bendruomenės dalimi.

Pasak Antano, ši veikla prasminga, nes neretai pakeičia mokinių gyvenimą į gerąją pusę. Išmokę kalbą jie gali bendrauti su savo partnerio tėvais, suprasti gimtąją arba antrąją savo vaikų kalbą, lengviau integruotis Lietuvoje ir susikurti naują „lietuvišką“ tapatybę. Mokytojas džiaugiasi galėdamas užsieniečius išmokyti nelengvos kalbos ir kartu supažindinti juos su Lietuva.

Lietuvių kalbos pamokų paklausa smarkiai išaugo

Mokyti lietuvių kalbos Antanas pradėjo 2013 metais, kai grįžo iš „Erasmus“ studijų Vokietijoje. Pastebėjęs, kad jam gerai sekasi mokytis užsienio kalbų, jis sumanė savo patirtį perduoti kitiems. Taip atsirado platforma „Talk like Antanas“.

Antanas prisimena pagalvojęs, kad mokėdamas veiksmingai mokytis pats, galėtų to išmokyti ir žmones, norinčius suprasti jo gimtąją kalbą. Tuo metu lietuvių kalbos poreikis dar buvo nedidelis, tačiau jis palaipsniui augo, todėl mokytojas šioje srityje įžvelgė perspektyvą.

Per daugiau kaip dešimtmetį pasikeitė ir besimokančiųjų skaičius, ir mokymo būdai. Antano teigimu, dabar susidomėjimas pamokomis yra milžiniškas. Tai patvirtina tiek besiplečianti lietuvių kalbos mokytojų bendruomenė, tiek didelis jų užimtumas.

Pagrindiniai motyvai – meilė ir šeimos ryšiai

Tarp dabartinių Antano mokinių yra nemažai baltarusių ir amerikiečių. Didelę dalį taip pat sudaro europiečiai – italai, vokiečiai, ispanai, britai ir airiai. Kai kuriuos žmones mokytis skatina lingvistinis smalsumas, tačiau dauguma nori geriau suprasti artimiausius žmones.

Didžiausią mokinių grupę sudaro lietuvių partneriai. Jie gali gyventi Lietuvoje ar užsienyje, taip pat planuoti ateityje čia persikelti. Kita svarbi grupė – svetur gimę ir augę lietuvių vaikai ar anūkai, siekiantys išmokti savo tėvų arba senelių kalbą.

Lengviausiai lietuvių kalbą perpranta žmonės, kurių gimtoji kalba yra viena iš slavų kalbų. Daugiausia sunkumų kyla anglakalbiams, nors galutiniai rezultatai priklauso nuo įdėtų pastangų.

Antanas yra turėjęs mokinių, kurie, net ir nutrūkus santykiams su partneriu iš Lietuvos, nenustojo mokytis lietuviškai. Kiti įgijo daugiau pasitikėjimo savimi ir pradėjo kalbėti lietuviškai įvairiose situacijose, nors anksčiau bijodavo ir rinkdavosi tik anglų arba rusų kalbą.

Populiarus įsitikinimas apie lietuvių kalbą – klaidingas

Mokytojo teigimu, mokiniai atsineša įvairių išankstinių nuostatų. Ryškiausias mitas skelbia, kad lietuvių kalba yra seniausia pasaulyje ir viena sunkiausių. Antanas pabrėžia, jog nei vienas, nei kitas teiginys nėra teisingas.

Vis dėlto mokantis išbandymų nestinga. Žmonėms sudėtinga įsiminti žodžius ir jų galūnes, taip pat suprasti natūraliu greičiu kalbančius lietuvius. Vienodo recepto visiems nėra: vieni kalbą įvaldo gerokai greičiau už kitus.

Bendraujantys ir drąsūs mokiniai, net turėdami labai nedaug žinių, neretai greitai pradeda kalbėti ir sugeba susišnekėti. Uždaresniems bei sunkiau besimokantiems žmonėms ir po pusmečio gali nepavykti suregzti sakinio ar suprasti situacijų, kuriose jie atsiduria. Antanas atsargiai vertina, kad paprastoms kasdienėms situacijoms reikalingą kalbos lygį galima pasiekti maždaug per metus.

Dirbtinis intelektas nėra stebuklingas sprendimas

Pastaruoju metu daug diskutuojama, ar Lietuvoje gyvenantys kitakalbiai privalėtų mokėti lietuviškai. Antano pozicija aiški: pasirinkęs gyvenimą Lietuvoje žmogus turėtų gebėti susikalbėti bent paprastose situacijose, nes tai yra elementari pagarba šaliai, kurioje jis nusprendė gyventi.

Mokytojas pripažįsta, kad dirbtinis intelektas gali gerokai palengvinti ir mokymą, ir mokymąsi, tačiau tai tėra priemonė. Mokytojas gali nukreipti tinkama kryptimi ir padėti viso proceso metu. Pradedančiajam DI gali būti naudingas, jei žmogus jau gerai supranta, kaip mokytis užsienio kalbų. Tačiau jeigu tai pirmoji jo mokoma užsienio kalba, didelė tikimybė, kad DI netaps panacėja ir gali padaryti daugiau žalos negu naudos.

Antanas pabrėžia, kad visa atsakomybė neturėtų būti užkrauta vien atvykėliams. Daugiau kantrybės reikia ir lietuviams: pastebėjus kitakalbio pastangas kalbėti lietuviškai, vertėtų leisti jam tai daryti, net jeigu pokalbis užtruks ilgiau.