Lietuvis pateko į Anglijos ligoninę: buvo gėda dėl to, ką atsinešė
Gyvenu Anglijoje jau kurį laiką, tik niekada nebuvau susidūręs su jų gydytojais ir ligoninėmis.
Tikrai esu girdėjęs daug visokių istorijų, taip pat palyginimų, mitų, legendų ir pasakų, bet geriau vieną karta pamatyti pačiam, nei 100 kartu išgirsti, ar ne?
Į ligonine pilvo operacijai buvau nukreiptas vos tik apsilankęs pas savo šeimos gydytoją – taigi, nėra ten jokių baisių eilių. Gydytojas juokėsi, sakė, kad man darys Cezario pjūvį – kaip moterims daro. Supratau, kad teks patirti ta patį jausmą, kaip po gimdymo.
Žinote, tikrai man pačiam buvo smalsu įgyti tokią pačią patirtį, nes esu daug kartų girdėjęs iš moterų, kad po Cezario jos prisiekė niekada daugiau nebegimdyti – nes tokios kančios, toks skausmas, kurį laiką po to negali pakelti net kavos puodelio!
Man leido pasirinkti 4 artimiausias ligonines, arčiausiai namų esančias – nesvarbu, ar privačias, ar valstybines, apmoka vis tiek valstybė. Jiems svarbu, kad tu nesirgtum, nes operacija kainuoja visur, sveikatos sąskaita Anglijoje niekas nenori taupyti.
Aš išsirinkau mažą privačią ligoninę, turinčią tik 24 palatas, įsikūrusią gražiame parke.
Operaciją paskyrė po 10 dienų vos apsilankius pas gydytoja, tai sakyčiau, yra greitai, ar ne?
Ligoninė paprašė, kad nesijaudinčiau dėl nieko, jie turi ir chalatus, ir visko, ko tik reikia – internetas, TV, telefonas po ranka, 2 seselės 1 pacientui – čia juk neblogai, ar taip?
Tas žmogus eina, neša tą pieną mano krepšyje, o man nėra ką sakyti – kas ten!?
Kaip bebūtų, atėjo seselė, pamatavo kraujospūdį. Nebuvo labai patenkinta, nes rodė 180/110. Ji tik paklausė – ar tu jaudiniesi? Na kaip nesijaudinsi, kai šalia graži moteris, aišku, jaudinausi!
Paprašė ji manęs, kad užsimaučiau tokias žalias kojines – vienu žodžiu, pasijutau kaip tikra moteris. Po to mane aplankė… virėjas, toks su baltais rūbais, su virėjo kepure, atnešė meniu ir paprašė išsirinkti maistą, ko norėsiu po operacijos.
Pasirodė, pas juos yra virtuvė, ir 24 pacientams gamina maistą atskirai – ko tik nori, gali pagaminti!
Man kaip gėda buvo, jus neįsivaizduojate! Negaliu sakyti, kad aš pieno krepšyje turiu ir limonado buteliuką.
Išsirinkau iš meniu tik pomidorų sriubos, sumuštinių ir kavos po operacijos.
Atėjo po to chirurgas pasisveikinti, pasidomėjo, iš kur aš, juk vis tiek supranta, kad nesu vietinis, mato, kad užsienietis.
Pasakiau, kad iš Lietuvos. Po to apsilankė anesteziologas, papasakojo viską, ką ir kaip jis darys.
Na, ir paprašė luktelti, kol jie pasiruoš… Po to atėjo seselė, palydėjo į „teatrą“. Ten gražu, kompiuteriai, monitoriai, 5 žmonių chirurginė komanda ir 2 žmonių anesteziologo komanda – labai jauku. Labai jaudinausi, nes tai buvo pirmas kartas gyvenime, kada aš „gimdžiau“ – atsiprašau, turėjau operaciją.
Nieko, uždėjo kaukę su dujomis, ir užmigau.
Atsibudau jau palatoje po „gimdymo“ – juokauju, po operacijos kaip gimdymo.
Atnešė man valgyti, suvalgiau sriubą, galvojau, kad sumuštinių ir nebeatneš. Tai išgėriau ir kavą…
