Landsbergis perspėja Lietuvą: artėja ypač pavojingas laikotarpis – dronai gali įskristi jau nebe atsitiktinai

Kitais metais, kai Lietuva pirmininkaus Europos Sąjungos Tarybai, ji neišvengiamai turės kelti pagalbos ir paramos Ukrainai klausimą. Tai, žinoma, labai nepatiks Rusijai, kuri prieš Lietuvą gali griebtis ne tik šantažo ir grasinimų, bet ir realių veiksmų.

Tokią versiją tinklalaidėje „Istorijos pabaiga: nuolat pildoma“ iškėlė Jungtinių Amerikos Valstijų Stanfordo universiteto ekspertas, buvęs Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielis Landsbergis, o jam antrino kitas laidos vedėjas, apžvalgininkas, analitinio centro „Arch Frontline“ vadovas Vytautas Bruveris.

Rusiją turi esminį tikslą

G. Landsbergio teigimu, šiuo metu vis intensyvėjančios Rusijos hibridinės atakos prieš Europos šalis turi labai aiškius tikslus. Vienas jų – pakenkti strateginei infrastruktūrai, padedančiai Ukrainai, antrasis – bandymas europiečius pripratinti, nes iki šiol nieko esą nesiimta dėl Rusijos keliamos grėsmės.

„Bet esminis dalykas, ko jie gali siekti, tai įgyti svertą galimose derybose su Europa. Man atrodo, kad tai būtų, ko gero, vienas didžiausių Rusijos strateginių laimėjimų. Ir kur matau, ko gero, tokį lemiamą tašką – galbūt mes jį prašoksime, bet diskusija apie tai tikrai bus – tai yra kitų metų sprendimas dėl naujų pinigų Ukrainai.

Jei tie pinigai baigiasi, nežinau, vasarą ar kitą rudenį, ypač su tokiu pinigų sunaudojimu, koks yra dabar, reiškia, jog kitą pavasarį Europa privalės pradėti diskusiją apie tai, ką darome su Ukrainos kita pinigų serija. Tuo metu Europos Sąjungos Tarybai kaip tik pirmininkaus Lietuva“, – tvirtino G. Landsbergis.

Jis įžvelgė, kad jau dabar diskursas iš Briuselio yra toks, jog Ukraina turėtų pati priiminėti daugiau sprendimų, priimti daugiau įstatymų.

„Tai yra tiesa. Mano žiniomis, 32 milijardai eurų yra įšaldyti dėl Rados nepriimtų sprendimų. Tai yra didelė pinigų suma, kurią tikrai galima panaudoti“, – teigė G. Landsbergis.

V. Bruveris tvirtino, jog kai kurie jo kolegos, pavyzdžiui, ukrainiečių ekspertai, apžvalgininkai, giria tokį Europos sprendimą ir sako: gerai, nes mūsų valdžia, mūsų kolektyvinis, taip sakant, V. Zelenskis pernelyg priprato manipuliuoti europiečiais. Iš Europos pusės gerai, kad ji užimtų šiek tiek kietesnę poziciją ir iš tiesų bandytų Radą ir visą kolektyvinį V. Zelenskį pasodinti prie realių sprendimų stalo.

Ukraina be pinigų pralaimės

„Teisingai, aš tam pritariu ir noriu tikėti, kad ta moneta įkris, kaip sakoma, kad bus suvokta, jog tikrai reikia tai daryti ir čia kažkokių trumpesnių kelių nėra. Bet šalia to yra vienas niuansas. Įsivaizduokime, kad kitą birželį baigiasi pinigai. Balandį ar kovą Europoje prasideda diskusija, ką realiai darome toliau, ar išduodame naują paskolą?

Ir ta diskusija iš dalies bus taktinė: ką ukrainiečiai padarė, kodėl namų darbai nepadaryti? To reikės, ir ji bus. Bet bus ir strateginė: na, gerai, jie tų sprendimų nepadaro, nenubalsuoja. Bet ar mes galime dėl to, kad jie iki birželio nenubalsavo, palikti Ukrainą rusams? Nes iš esmės be pinigų Ukraina yra pralaimėjusi Ukraina, visi „Vivaldi“ negros, jei nebus pinigų.

O Ukraina pati su dabartiniu biudžeto deficitu, kuris yra nesuvokiamas jokiai funkcionuojančiai valstybei, dešimtys procentų ir daugiau, akivaizdu, kad ji to nepakels niekaip. Reiškia, iš esmės tada ji nustoja kariauti, iš esmės eina pasidavimo ir kapituliacijos link. Ir Europos atsakomybė čia egzistuoja“, – aiškino G. Landsbergis.

Todėl jis buvo įsitikinęs, kad Lietuva, kai pirmininkaus ES Tarybai, ir formuos darbotvarkę, į ją būtinai turės įtraukti Ukrainos klausimą.

„Nematau Lietuvai svarbesnės temos nei Europos Sąjungos narystės perspektyva Ukrainai ir finansavimo klausimas. Ir lygiai taip pat, viena tokia galima mąstymo kryptis: jei spaudimas didėja Lietuvai – na, turime droną, jis nukrito netoli Kruonio, sako, kad čia lyg ir netyčia. O jeigu būtų mažiau abejonių, kad netyčia. Jeigu signalai ateitų tokie: žiūrėkite, vienas netyčia, kitas galbūt netyčia, o trečias – maža ką. Ir pageidavimas būtų tik vienas: žiūrėkite, išimkite iš darbotvarkės šitą klausimą“, – samprotavo G. Landsbergis.

Ekspertas pabrėžė, jog toks pageidavimas tikrai nebūtų tiesiogiai išsakytas rusų, jį gali perduoti žvalgybos tarnybos, nepriklausomi ekspertai ar Lietuvos strateginiai sąjungininkai amerikiečiai.

„Perduoda, nes jie turi tą strateginį dialogą, jis vyksta ir mums yra kažkas perduodama. Ar Lietuva atstumia tą ar ne? Rizikuoja ar ne? Nežinau. Gerai, čia galbūt visiškai hipotetinis scenarijus.

Kitas scenarijus – atakos prieš Vokietiją, tokios panašios į Leipcigo oro uostą – sėkmingesnės, mažiau sėkmingos. Bet eskalacija vyksta ir rizika pažeisti strateginę infrastruktūrą, žmonių žūtys – ji visą laiką auga, o gal net ir atsitinka. Lygiai taip pat galima įtraukti ir Baltijos kraštus, pavyzdžiui, Vokietijai perduodant signalą: „Jūs prisiimate atsakomybę už šiuos kraštus? Ar jūs norite rizikuoti karu dėl Lietuvos, Latvijos arba Estijos?“

Nes jūs privalėsite ginti, privalėsite kažkokį atsaką daryti. Ar jūs esate geriau pasiruošę kalbėtis apie tai, kokia yra Europos Sąjungos parama, kad ji turėtų būti mažesnė Ukrainai. Vėlgi, galbūt hipotetinis scenarijus, galbūt kategoriškai Vokietija tą atstumtų ir, nežinau, dvigubintų paramą ar bent jau išlaikytų tokią pačią, vien tam, kad parodytų strateginį atsaką Rusijai. Bet klausimas egzistuoja“, – kalbėjo G. Landsbergis.

Grasino atominiu smūgiu

Jis prisiminė ir tai, kad Lietuva vieną kartą jau buvo atsidūrusi panašioje situacijoje, kai partneriai už jos nugaros bandė susitarti su Rusija.

„Kai Lietuva įgyvendino Europos Sąjungos įvestas sankcijas dėl sankcionuotų prekių tranzito per Lietuvos teritoriją, buvo perduota Rusijos geležinkeliams, kad jie daugiau nebegali vežti Europos Sąjungos sankcionuotų prekių iš Baltarusijos į Kaliningradą per Lietuvos teritoriją, naudojantis Lietuvos geležinkeliais. Kokią Rusijos reakciją prisimename? Tai buvo 2022 metų birželio 1-oji. Ir buvo trys pranešimai spaudai, iš kurių trečiajame universalusis, visuotinis Medvedevas pasakė, kad Lietuva turi ruoštis atominiam smūgiui.

Ir, aišku, labai puikiai atsimenu reakciją Vakaruose. Tuomet mes nesusigundėme ir neišsigandome labai rimtai: priėmėme, kad yra sankcijos, mes jas vykdome ir jų laikysimės. Bet panika Vakaruose buvo tokio lygio, kad, baltomis vėliavomis buvo pradėta mojuoti tuoj pat. Ir mes sužinojome, kad už mūsų nugarų tai vyksta“, – prisiminimais dalijosi tuomet Lietuvos užsienio reikalų ministru dirbęs G. Landsbergis.

Tačiau Lietuva pasakė, kad pas mus galioja teisės viršenybė, jei yra taisyklės, dėl kurių sutarta, jų reikia laikytis.

„Pasakėme, kad mes nesiruošiame kažkaip atsitraukinėti. Taip pat buvo, mūsų žiniomis, atidarytas derybų, deeskalacijos takelis. Ir mūsų partneriai į tai buvo įsitraukę šimtu procentų. Mes gaudavome informaciją apie tai, kaip tai vyksta. Aš šiek tiek jiems dėkingas, kad bent informuodavo.

Tikrai nenustebčiau, kad, pavyzdžiui, ir dabar būtų vienas signalas, antras signalas, kažkokie dronai: vienas praskrenda, kažkur nukrenta ir taip toliau, o tada mes, nežinodami, galime netyčia sužinoti, kad, pavyzdžiui, vienos ar kitos didžiosios Europos valstybės ambasadorius yra pakviečiamas į Maskvą, į Užsienio reikalų ministeriją, pasitarti dėl augančios eskalacijos rizikos“, – galimą scenarijų piešė G. Landsbergis.

Šaltinis: [mask_link href=”https://www.delfi.lt/” target=”_blank”]delfi.lt[/mask_link]