Remigijui Žemaitaičiui skirta didesnė bauda dėl jo pasisakymų, o iš karto po to prasidėjo kalbos ir planai dėl apkaltos. Ekspertai svarsto, kiek realu, kad parlamentaras netektų mandato, ar toks procesas būtų naudingas jo politiniams oponentams ir kaip į tai galėtų sureaguoti rinkėjai.
Apie tai, kas vyksta Lietuvos politikoje, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo komunikacijos ekspertas, Politikos komunikacijos tyrimų centro vadovas Linas Kontrimas ir politologas Ignas Kalpokas.
Koks galėtų būti apkaltos rezultatas?
Kiek reali šiuo metu būtų apkalta ir koks galėtų būti jos rezultatas?
L. Kontrimas: Vienu ypu, turint omenyje tai, kas jau yra atsitikę pasikeitus koalicijai, gali būti, kad apkalta ir pavyktų. Net nesu garantuotas, ar per slaptą balsavimą už ją nebalsuotų net buvę „prieteliai“. Čia yra mano spekuliacija, tiesiog matant dabar besiformuojančią tendenciją.
Kita vertus, turime teisingai suprasti, kad Žemaitaičio išvarymas ir kankinio aureolės jam uždėjimas nėra naudingas nei socialdemokratams, nei visoms kitoms partijoms, iš kurių jis gali vilioti simpatikus ir jau yra dalį jų pritraukęs.
Tai yra toks konfūzas, kuriame dabar socialdemokratai pirmiausia turi apsispręsti. Jeigu jie priimtų ir paremtų tokią idėją, apkalta įvyktų. Tam reikia stiprios Socialdemokratų partijos. Jie turi žinoti, ko nori ir kaip susigrąžins rinkėją, kuris dabar yra į juos atsisukęs šonu.
Jeigu jie eis be plano, tiesiog „ura, valio, pirmyn“, manau, kad gali prašauti. Apibendrindamas sakyčiau, kad, atsižvelgiant į šiandien Seime susiklosčiusią politinę inerciją ir į tai, jog rugpjūčio 25 dieną, atrodo, žadama rengti neeilinę sesiją, kol kas Žemaitaičiui būtų striuka.
Kodėl apkalta būtų nenaudinga socialdemokratams?
Ar gerai suprantu, kad apkalta yra nemalonus procesas politikui, kuris atsiduria jos centre, tačiau šiuo atveju ji galėtų būti net nenaudingesnė patiems socialdemokratams?
L. Kontrimas: Bet kuriuo atveju, kad ir kas atsitiktų, jeigu Žemaitaitis nuspręs dabar nepasitraukti iš politikos, nors jis norėjo kandidatuoti į Palangos merus, aišku, tai irgi politika, ir liks ten, kur yra, bei ruošis 2028 metų rinkimams, tiek apkalta, tiek jos nebuvimas nieko gero nežada toms partijoms, iš kurių Žemaitaitis ir taip atima resursus.
Valia ir aiški pozicija sustiprina tas partijas, kurios tą valią ir poziciją parodo. Toks plaukiojimas, būti ar nebūti, yra blogai. Net ir dabar girdimi keisti komentarai: palaukime ar nepalaukime. Turėtų būti viena frazė: arba laukiame, kol pasibaigs apeliacinis procesas, arba nelaukiame, nes jau yra sprendimas, ir balsuojame. Taškas, be komentarų.
Sakyčiau, kad dabar tiems, kurie labai nori kitokio politinio peizažo be Žemaitaičio, reikia dirbti ir jį kalbinti, kad grįžtų į verslą. Tada apkalta visiems pasibaigtų grožiu ir gėriu. Jeigu jis lieka politikoje, ir toliau bus akmuo bate.
Ar mandato atsisakymas padėtų išsigelbėti?
Jau matėme atvejį, kai prieš pat apkaltą parlamentaras pats atsisakė mandato ir taip, galima sakyti, išsigelbėjo. Ar toks variantas būtų galimas ir šį kartą?
I. Kalpokas: Kiek aiškina rimtesni už mane teisės specialistai, šį kartą tokio triuko daryti nereikėtų, nes apkalta būtų ne dėl Konstitucijos ir priesaikos sulaužymo, o dėl įsigaliojusio teistumo. Šiuo atveju, net jeigu Žemaitaitis išbūtų visą procesą ir būtų pašalintas apkaltos būdu, jam vis tiek nereikėtų laukti.
Jis galėtų iš karto dalyvauti rinkimuose į savo paties atsilaisvinusią vietą. Tikrai pritarčiau, kad pačiam Žemaitaičiui net ir apkaltos organizavimas nebūtų blogas variantas. Jam nieko nereikėtų daryti, be to, jo rėmėjų akyse tai turbūt patvirtintų: „Žiūrėkite, jis nekaltas.“
Lygiai taip pat, net jeigu dėl apkaltos prarastų Seimo nario mandatą, jis galėtų vaidinti auką. Kita vertus, tuo pačiu, liaudiškai sakant, ant karštųjų jis galėtų vėl bandyti užimti savo paties vietą. Tikėtina, sėkmingai, nes vienmandatė apygarda jam yra pakankamai dėkinga. Tada jis galėtų sakyti: „Žiūrėkite, žmonės nusprendė.“
Atsirado kalbų, kad galbūt reikėtų keisti ir šią tvarką, tai yra priimti įstatymų pataisas, kurios neleistų parlamentarui pačiam atsisakyti mandato prieš apkaltą. Ar mūsų demokratinėje visuomenėje būtų įmanoma dar labiau apriboti žmogų, kuris yra Seimo narys?
I. Kalpokas: Jau po pirmojo Žemaitaičio pabėgimo iš Seimo buvo kalbų ir diskusijų, kad reikėtų keisti egzistuojančią tvarką. Kadangi nei baigiant darbą tuometei valdančiajai daugumai, nei atėjus naujajai valdančiajai daugumai tos kalbos neįgavo ryškesnio kūno, man atrodo, tai ir yra atsakymas – turbūt tai nerealistiška.
Kaip ir daugeliu atvejų, kai kalbama apie savireguliaciją, turbūt kiekvienam politikui kyla klausimas: „O kas, jeigu taip nutiks man? Kas, jeigu aš atsidursiu tokioje situacijoje?“ Žinoma, kad pabloginti savo situacijos turbūt nenori niekas.
Kaip jums atrodo, kai ant svarstyklių dedame sąžiningumą, politikų atskaitomybę ir rinkėjų valią, į kurią pusę turėtų nusvirti šios svarstyklės?
L. Kontrimas: Kad ir kaip banaliai skambėtų, viskas sugrįžta į rinkėjus. Turime matuoti savo pilietiškumo temperatūrą. Iš esmės nutiko taip, kad nuolatinis gyvenimo kokybės gerėjimas, mums patiems to nepastebint, užliūliavo daugelį žmonių, todėl politika jiems nebėra tokia svarbi. Politika tapo šou, kurį jie stebi.
Dalis žmonių to net nepripažįsta. Jie kartais labai karštai ir grubiai gina savo nuomonę, nors ji neturi jokio pagrindo. Atsakydamas į jūsų klausimą dabar dar ir garsiai mąstau: jeigu turėtume stipresnę politikų elgesio analizės ir debatų kultūrą, o ne primityvų „myliu–nemyliu“, manau, Žemaitaičiui būtų riesta.
Ir ne tik Žemaitaičiui. Labai daugeliui politikų tiek iš kairės, tiek iš dešinės būtų riesta ir jie nebeturėtų galimybės būti išrinkti. Jie naudojasi mūsų prisnūdimu ir savotišku gerumu. Mes kalbame apie tai, kad net nekyla klausimo, jog, jeigu Žemaitaitis atsisakytų mandato arba jis būtų iš jo atimtas ir Žemaitaitis siektų jį susigrąžinti, jo apygarda greičiausiai ir vėl už jį balsuotų.
Dabar, kai jis važinėjasi, visi ten yra už jį. Nežinau, kiek jūs sekate skirtingus burbulus, bet aš stengiuosi juos sekti, ir nuotaika tikrai nėra tokia, kokią čia daugelis įsivaizduoja. Ta svarstyklių lėkštė, apie kurią kalbate, yra per daug pakilusi. Per daug galios įgijo partinės struktūros ir atsakomybės neprisiimančios partijos.
Šiuo atveju kalbu ne tik apie „Nemuno aušrą“, Tėvynės sąjungą ar socialdemokratus. Beveik visos partijos piktnaudžiauja mūsų pilietiniu užsnūdimu. Dėl to žmonės labai jautriai reaguoja sulaukę kritikos, galbūt ir subjektyvios. Mes, kaip vieši įvykių stebėtojai, galime sau leisti išsakyti subjektyvią nuomonę ir ją apginti.
Galbūt ji kam nors nemaloni, bet pažiūrėkite, kaip dalis žmonių sureaguoja, kai drįsti ką nors parašyti apie jų dievaitį ar kokią nors politikę. Net ne grubiai, o tik kritiškai. Tai irgi yra vienas iš pilietiškumo negalavimo požymių.
Kad ir kaip viską suktume, turime žiūrėti, kas esame mes patys. Sakyčiau, kad tokie žmonės, kaip dabar jūsų pašnekovai, turėtų dar azartiškiau ne tik kritikuoti politikus, bet ir analizuoti pačią visuomenę, aiškiai įvardyti, kur yra bėdos, ir galbūt net siūlyti receptus, kaip jas gydyti.
Ne visi pripažįsta, kad receptų siūlymas yra kaip nors susijęs su laisve. Galbūt žmonėms reikia palikti galimybę apsispręsti, tačiau krizinėse situacijose yra toks posakis: negalima ilgai laukti atsakymo, kai jį jau žinai. Uždavus klausimą reikia veikti.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Šaltinis: TV3.LT
