Architektas, muzikantas ir grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas Kauno Ąžuolyno bibliotekoje pristatė naujausią savo knygą „Koplyčia“. Tačiau šis vakaras buvo ne tik apie literatūrą. Didžiausias dėmesys krypo į jautrią asmeninę istoriją, kuri tapo pagrindiniu knygos įkvėpimo šaltiniu – prieš 14 metų tragiškai žuvusią jo dukrą Algę.
Autorius atvirai prabilo apie skausmą, kaltės jausmą ir ilgą kelią, kurį teko nueiti po skaudžios netekties.
Trečioji Algirdo Kaušpėdo knyga „Koplyčia“ gimė iš asmeninės tragedijos. Prieš 14 metų žuvo jo 25-erių dukra Algė. Pasak autoriaus, ilgą laiką jis stengėsi šią netektį nustumti į šalį ir vengė apie ją kalbėti.
„Aš savotiškai tiesiog paneigiau šią mirtį, ją atstūmiau, nenorėjau nieko apie tai girdėti, žinoti ir nenorėjau gedėti. Tuomet tai virto visiškai baisiu, pilku gedulu. Vis dėlto aš visą laiką buvau su ta mintimi ir save kaltinau: ko nepadariau, kaip aš galėjau taip pasielgti… Kas turite tokios patirties, puikiai žinote, kad taip būna visada“, – prisipažino A. Kaušpėdas.
Pasak jo, būtent dukros atminimas tapo pagrindine priežastimi, kodėl apskritai buvo pradėta rašyti ši knyga.
Pažadas dukrai, kuris virto knyga
A. Kaušpėdas pasakojo jautęs vidinę pareigą išsaugoti dukros atminimą. Algė buvo kūrybinga asmenybė, svajojusi tapti rašytoja, todėl tėvas nusprendė jos istoriją įamžinti savo kūrinyje.
„Man visą laiką tai buvo tarsi pareiga, tarsi vidinis šauksmas ar įsipareigojimas – privalau rasti būdą savotiškai priminti apie ją, nes ji labai norėjo būti rašytoja. Pagalvojau: galbūt tada aš už ją kažką parašysiu, ją paminėsiu, įdėsiu jos poeziją ir dalį dienoraščių. Norėjau parodyti ją kaip asmenybę – žuvusią 25-erių metų, tačiau labai kūrybingą, įdomią, ekspresyvią“, – sakė jis.
Knygos rašymas nebuvo lengvas. Autorius prisipažino, kad tinkamos formos ieškojo net penkerius metus. Jis nenorėjo kurti vien tik skausmo kupino pasakojimo.
„Aš nenorėjau verkiančio, savęs besigailinčio tėvo pasakojimo, kaip man blogai. Norėjau sukurti istoriją, kurioje būtų pakankamai daug ir mūsų pačių gyvenimo – tų penkiasdešimties metų, kuriuos pragyvenome nuo sovietinių laikų per Sąjūdį ir naujausius laikus iki dabar“, – teigė kūrėjas.
Kaune gimė ne tik architekto karjera, bet ir „Antis“
Pristatymo metu A. Kaušpėdas prisiminė ir savo gyvenimo etapą Kaune. Nors gimė Vilniuje, būtent Kauną jis vadina miestu, kuriame praleido vienus svarbiausių savo gyvenimo metų.
Baigęs architektūros studijas jis dirbo „Miestprojekte“, projektavo ligonines ir aktyviai dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime. Kauno architektų namų aplinkoje vėliau gimė ir legendinė grupė „Antis“.
„Išėjo tokia yin ir yang: galima sakyti, Vilnius buvo moteriškas, o Kaunas – vyriškas. Čia vyrai daro sprendimus: jeigu daro, tai daro. Vilniuje – ai, gal dabar nedarom, palaukiam, pažiūrėsim, kas bus. Kaune buvo visiškai kita atmosfera“, – pasakojo A. Kaušpėdas.
Pasak jo, „Antis“ iš pradžių buvo tik linksmas architektų eksperimentas. Tačiau netrukus grupė tapo reiškiniu, kuris drąsiai kalbėjo apie tai, apie ką sovietmečiu daugelis tylėjo.
„Mes visi buvome tokie – norėjome, kad visame tame būtų gilesnė prasmė, o ne vien tik paviršius ir forma. Parodijinis, karnavalinis žanras mums leido daryti tai, ko rimtai daryti niekas nebūtų leidęs“, – prisiminė jis.
Kelios sekundės, kurios vos nekainavo gyvybės
Renginio metu autorius pasidalijo ir itin asmeniška istorija, kuri vėliau tapo svarbia knygos dalimi.
Prieš keletą metų viešėdamas Suomijoje jis restorane vos nežuvo užspringęs maistu. Pasak jo, viskas įvyko akimirksniu.
„Bet, bičiuliai, arba valgom, arba kalbam. Aš vienu metu dariau ir tą, ir tą – įsidedu kepsnio gabalą… Ir viskas. Net nepastebėjau, kaip tai atsitiko. Jaučiu, kad jau net pasakyti normaliai nieko negaliu. Tai sekundžių reikalas. Ir tu supranti, kad tau šakės“, – pasakojo A. Kaušpėdas.
Laimei, aplinkiniai sureagavo laiku ir jam pavyko išsigelbėti. Vėliau šią patirtį autorius perkėlė į romaną, kuriame pagrindinis veikėjas taip pat susiduria su mirties akimirka.
Lemtingas pokalbis su Vytautu Landsbergiu
Knygoje svarbią vietą užima tikėjimo tema. A. Kaušpėdas atskleidė, kad vieną svarbiausių minčių jam padovanojo profesorius Vytautas Landsbergis.
„Aš jo paklausiau: profesoriau, kas svarbiau – tikėti ar žinoti? Ir jis pasakė pačią pagrindinę mintį, ant kurios stovi romanas. Sako: žinai, tu negali visko žinoti, bet tikėti į viską gali.“
Šie žodžiai, pasak autoriaus, tapo svarbia knygos filosofine ašimi ir paskatino dar giliau ieškoti atsakymų į klausimus apie gyvenimą, netektį ir tikėjimą.
Skausmas virto istorija, kurią norėjo papasakoti
Algirdas Kaušpėdas neslepia, kad knyga „Koplyčia“ pirmiausia yra bandymas susitaikyti su skaudžiausia gyvenimo netektimi. Tai pasakojimas apie dukrą, kurios gyvenimas nutrūko vos sulaukus 25-erių, apie kaltės jausmą, kurį tenka nešiotis ilgus metus, ir apie pastangas išsaugoti žmogų atmintyje.
Būtent ši asmeninė istorija tapo knygos širdimi ir svarbiausia priežastimi, kodėl autorius ryžosi ją parašyti.
