Ką rodo šie įvykiai Kaune ir kokį signalą siunčia Lietuvai bei mums visiems? Gal tai yra platesnis vaizdas?
G. Navaitis: Labai abejotina, kad čia būtų kokių nors kitų nusikaltimų, ypač tokių žiaurių nusikaltimų, suplanuota grandinėlė ir kad kažkas tai planuoja vykdyti juos vieną po kito ar panašiai.
Galima tokias versijas aptarti, bet, sakyčiau, jos mažai tikėtinos, galime kalbėti apie visuomenės reagavimą. Kartais visuomenė pradeda kurti sąmokslo teorijas, bet dažniausiai jos pakankamai greitai išsisklaido.
Absoliučiai didžioji dalis padarančių tokius žiaurius nusikaltimus yra žemesnio išsilavinimo žmonės – neturintys aukštojo išsilavinimo. Sumanumo gal ir turi, bet trūksta sugebėjimo numatyti savo elgesio pasekmes. Skirtumas tarp to, ką matome detektyvuose, ir to, kas vyksta realybėje, yra gana ryškus.
Teismo posėdis Kauno apylinkės teisme dėl įtariamojo nužudymais Beno Mikutavičiaus suėmimo
Teko girdėti atsiliepimų apie įtariamąjį Beną Mikutavičių, kad jis buvo ramaus būdo žmogus, stebimasi, kaip tokie ramūs žmonės padaro tokius kraupius, žiaurius nusikaltimus. Kaip tie ramūs žmonės gali pratrūkti ir taip elgtis?
G. Navaitis: Matote, kiekvienas žmogus yra skirtingas, kiekvienas žmogus gali nustebinti, tai tuo labiau kalbant apie tokius išskirtinius atvejus, bet jeigu kalbėtume apie visumą, kuri šiaip ar taip, sakyčiau, yra neblogai ištirta, tai tipinis, jeigu taip galima pasakyti, žudikas būtų iki 35 metų.
Tai reiškia, kad gali būti ir koks nors 80-metis, ar gali būti ir 15-metis, bet mes kalbame apie didžiąją dalį. Toliau, jeigu kalbame apie tai, kas irgi visai aišku, tai 90 proc. žmogžudysčių yra įvykdytos vyrų. Jeigu toliau pažvelgus į išsilavinimą, ką jau minėjau, tai žmonių su aukštuoju mokslu bus sąlyginai nedaug.
Kas tai lemia? Ar žmonės gali išmokti valdyti savo emocijas?
G. Navaitis: Be abejo, taip, ir čia jūs iš karto palietėte kitą temą, nes tokią statistiką vardinti nėra sunku. Ji yra prieinama, ir kas domisi, galėtų paieškoti mokslinių tyrimų. Lytis, išsilavinimas, amžius – šią dalį mokslinių tyrimų labai lengva užpildyti.
Turbūt dažnas klausimas, ir beje, informacija, pateikta apie šį žmogų, atitinka daugelį atvejų, nes daugeliu atveju tai yra žmonės, anksčiau neturėję žymesnių konfliktų su teisėsauga. Jie dėmesio susilaukia nebent dėl administracinių nusižengimų.
Kalbant apie psichologines savybes, kaip minėjau, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, tie žmonės yra lengvai pasiekiami įvairiems tyrimams. Dėl paprastos priežasties bet kuriam žmogui lengva įsivaizduoti, kad jeigu jis yra uždarytas 10–15 metų, pasišnekėti su tyrėju jam yra pramoga ir naujiena, todėl jie, ką aš ir pats galiu paliudyti, gana mielai bendrauja.
Vadinasi, specialistams jie gali atskleisti ir netiesiogiai savo savybes. Kuo jie pasižymi? Didelei daliai trūksta empatijos, jie sunkiai suvoks kito žmogaus jausmus, išgyvenimus ir žvelgs į kitą žmogų kaip į savotišką robotą ir staiga, jeigu tas robotas jų mąstymui sugedo, pradeda blogai elgtis, į jį reaguojama kaip į žmogų, neturintį jausmų.
Jeigu jis neturi jausmų, tuomet žudiko logikoje tai kelia grėsmę, erzina, kažkuo nepatinka, tai galima jį ir sunaikinti. Tai, žinoma, nėra joks pateisinimas jokiu būdu, bet tai yra tyrimais patvirtinti bandymai suprasti, kaip veikia tų žmonių mąstymas.
Kraupiais nužudymais įtariamas Benas Mikutavičius atvežtas į teismą
Kitas svarbus dalykas – iš kur visa tai atsiranda. Be abejo, šeima, pirmieji metai, visi jie mums daro įtaką, bet toliau jiems paprastai trūksta socialinių ryšių. Ką jūs užsiminėte apie vadinamąjį, sąlyginį ramumą, mandagumą – kartais taip atrodo žmogus, kuris beveik nebendrauja su aplinkiniais ir neturi artimesnių draugų.
Taip pat svarbu, kad jeigu kalbėti apie jaunesnius nusikaltėlius, tai jie dažnai priklauso kokiai nors grupei ir žmogžudystę irgi padaro grupėje, dalyvaujant ir kitiems, o jau šiek tiek vyresni paprastai būna atsietinai nuo kitų ir ne mažiau svarbi detalė: apytikriai virš 60 proc. visų tokio pobūdžio nusikaltimų padaro arba girti, arba nors kiek išgėrę žmonės.
Kiek lemia atsitiktinumas? Ar gali būti, kad kai kurių žudikų pasaulyje žmogžudystė būna išties atsitiktinė ir spontaniškai įvykusi?
G. Navaitis: Apytikriai, tiek Lietuvos, tiek pasauliniai tyrimai rodo, kad planuojamų žmogžudysčių, tokių, kokias matome ar skaitome, pavyzdžiui, Agatos Kristi detektyvuose, yra nedaug. Didesnė dalis – bus spontaniškos, susijusios su alkoholio vartojimu ar kitokiu apsvaigimu.
Tokiose būsenose sumažėja savikontrolė, kuri ir taip jau yra menka dėl empatijos stokos bei socialinių ryšių trūkumo. Trumpas atsakymas – dažniausiai tai yra spontaniški poelgiai.
Kokie pavojaus signalai žmonėms leistų pamatyti tokias situacijas? Ar įmanoma pamatyti, kad žmogui išties darosi bloga, ir kažkaip suvaldyti tai?
G. Navaitis: Aš manyčiau, kad nereikia į nusikaltėlį žiūrėti kaip į ligonį, kuriam turėtume padėti, žmogus yra atsakingas už save. Pastebėti, kad jam sunkiau bendrauti – jeigu mums įdomu, bendraukime su žmonėmis, suteikime, kiek įmanoma, psichologinę pagalbą, bet tai jau kalbame apie atpažintą atvejį.
Daugeliu atveju, kaip minėjau, tie asmenys iš anksto nėra atpažinti – jeigu pusė tų žmonių nebuvo atsidūrę teisėsaugos akiratyje, tai labai sunku būtų iš atsiribojusio ir išoriškai mandagaus žmogaus nuspręsti, kad jam jau reikia kažkokios pagalbos.
Dar vienas dalykas, ką pastebėjo gyventojai – pilnatis. Ar gali būti, kad pilnatis irgi lemia tuos įvairius kriminalinius įvykius, tokius nužudymus? Tuo metu irgi buvo pilnatis.
G. Navaitis: Statistiškai nėra įrodyta, kad mėnulio fazės darytų įtaką nusikalstamumui, tačiau tai įdomi prielaida, apie kurią nuolat kalbame. Tie, kurie domisi panašiais dalykais, galėtų tiesiog suskaičiuoti, bet tarp mokslininkų, kiek aš žinau, tokių neatsirado, nors bandymų skaičiuoti buvo.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
