Akmens plokšte uždengtas kapas kelia klausimų: kunigas aiškiai pasakė, ką iš tiesų nurodo tikėjimas

Lietuvoje keičiasi kapų tvarkymo įpročiai. Greta tradicinių paminklų, gėlynų ar žole apsėtų kapaviečių vis dažniau galima pamatyti akmens plokštėmis uždengtų kapų. Toks pasirinkimas vieniems atrodo praktiškas, ypač neturint galimybės nuolat rūpintis kapaviete, tačiau kiti svarsto, ar jis dera su krikščioniška tradicija.

Kunigas Dainius Jančiauskas naujienų portalui tv3.lt paaiškino, kaip krikščionybėje vertinamas kapų dengimas akmens plokštėmis, kokie reikalavimai taikomi kapavietėms ir kas laikoma tikrąja pagarba mirusiajam.

Kapavietės išvaizdos tikėjimas griežtai nereglamentuoja

D. Jančiausko teigimu, krikščioniškame tikėjime nėra konkrečių nurodymų, kaip privalo atrodyti kapas ar iš kokių medžiagų jis turėtų būti įrengtas. Vadinasi, akmens plokšte uždengta kapavietė savaime neprieštarauja krikščioniškai tradicijai.

Kunigas pabrėžia, kad šiais laikais vis dažniau aptariami kiti atvejai – kai urna laikoma namuose arba mirusiojo pelenai išbarstomi ežere ar kitoje vietoje. Pasak jo, tikėjimas žmogaus kūną laiko šventove, todėl jis turi būti palaidotas šventoje žemėje, o tokia vieta yra kapinės.

Krikščionišku požiūriu esminis dalykas nėra tai, ar ant kapo auginama žolė, sodinamos gėlės, ar jis dengiamas akmeniu. Svarbiausia, kad mirusysis būtų pagarbiai palaidotas šventoje vietoje.

D. Jančiauskas pažymi, jog tikėjimas nenustato, kokie vėliau turėtų būti statomi paminklai, tačiau ant kapo turi būti krikščioniškas ženklas. Jo manymu, akmens plokštė dažniausiai pasirenkama dėl praktiškumo: jeigu artimieji gyvena užsienyje arba nėra kam rūpintis kapaviete, nebereikia sodinti ir prižiūrėti augalų.

Kunigo žodžiais, nėra griežtos taisyklės, nurodančios vienintelį tinkamą kapo įrengimo būdą. Svarbiausia, kad žmogaus kūnas būtų šventoje žemėje.

Skirtingose šalyse – kitokios kapinių tradicijos

D. Jančiauskas atkreipia dėmesį, kad kapų puošimo ir priežiūros papročiai įvairiose šalyse skiriasi. Vienur įprasta sodinti gėles, statyti paminklus ir nuolat tvarkyti kapavietes, o kitur kapas būna kuklus – pažymėtas kryželiu ir apsuptas žolės.

Pasak kunigo, tokie skirtumai priklauso nuo kultūros: nuvykus į kitą kraštą galima išvysti visiškai kitokius papročius.

Tas pats pasakytina ir apie klausimą, ar ant kapo būtina palikti žemės bei augalų. D. Jančiauskas pabrėžia, kad nėra nustatyta, kas konkrečiai ten turi būti. Jam pačiam imponuoja amerikietiškas variantas, kai pastatomas kryželis, nėra jokių vazonėlių, o visose kapinėse auga žolė. Kunigo vertinimu, toks vaizdas taip pat savaip gražus.

Šiandien reguliariai prižiūrėti kapus ne visada įmanoma, ypač jeigu mirusysis nebeturi artimųjų, galinčių dažnai apsilankyti kapinėse.

D. Jančiauskas pateikia šventoriuose esančių kunigų kapų pavyzdį. Jie neretai taip pat uždengiami plokštėmis, nes žmogus miręs seniai, artimųjų nebėra, o kapą vis tiek norima išlaikyti tvarkingą ir gražų.

Kunigas primena ir seną lietuvių liaudies paprotį, pagal kurį po laidotuvių kapas kurį laiką nebūdavo tvarkomas. Nors tai nebuvo Bažnyčios nustatyta taisyklė, ji tokiam papročiui neprieštaravo.

Lemia ne danga, o pagarba mirusiajam

D. Jančiauskas nepritaria nuomonei, esą akmens plokštė gali simboliškai „uždaryti“ mirusį žmogų. Jo teigimu, nei akmuo, nei kita kapavietės danga negali paveikti žmogaus sielos.

Kunigas primena, kad kūnas ilgainiui sunyksta, todėl svarbiausia iki galo parodyti mirusiajam pagarbą.

Anksčiau pasitaikydavo ir visiškai išmūrytų kapų, kuriuose vėliau laidoti kiti tos pačios šeimos nariai. Tokiu atveju plokštė būdavo nuimama, kapas atveriamas, o po laidotuvių vėl uždaromas. Pasak D. Jančiausko, kadaise tokios kapavietės buvo ir savotiškas turtingumo simbolis.

Jis pabrėžia, kad akmuo negali nei sustabdyti sielos, nei kaip nors jai pakenkti. Jeigu žmogus palaidotas šventoje žemėje, paminklas turėtų savotiškai kalbėti.

Anot kunigo, krikščionio kapas nėra vien vieta, kurioje ilsisi mirusiojo kūnas. Jis gali priminti gyviesiems apie išėjusį žmogų ir gyvenimo tęstinumą.

Priėjęs prie kapo lankytojas pamato užrašą, angelą ar kitą ženklą, kuris jam kažką byloja. D. Jančiausko teigimu, čia slypi paradoksas: žmogus mirė, tačiau gyvenimas tęsiasi, vadinasi, jis niekur nesibaigia.