Gyvenu Anglijoje jau kurį laiką, tik niekada nebuvau susidūręs su jų gydytojais ir ligoninėmis.
Tikrai esu girdėjęs daug visokių istorijų, taip pat palyginimų, mitų, legendų ir pasakų, bet geriau vieną karta pamatyti pačiam, nei 100 kartu išgirsti, ar ne?
Į ligonine pilvo operacijai buvau nukreiptas vos tik apsilankęs pas savo šeimos gydytoją – taigi, nėra ten jokių baisių eilių. Gydytojas juokėsi, sakė, kad man darys Cezario pjūvį – kaip moterims daro. Supratau, kad teks patirti ta patį jausmą, kaip po gimdymo.
Žinote, tikrai man pačiam buvo smalsu įgyti tokią pačią patirtį, nes esu daug kartų girdėjęs iš moterų, kad po Cezario jos prisiekė niekada daugiau nebegimdyti – nes tokios kančios, toks skausmas, kurį laiką po to negali pakelti net kavos puodelio!
Man leido pasirinkti 4 artimiausias ligonines, arčiausiai namų esančias – nesvarbu, ar privačias, ar valstybines, apmoka vis tiek valstybė. Jiems svarbu, kad tu nesirgtum, nes operacija kainuoja visur, sveikatos sąskaita Anglijoje niekas nenori taupyti.
Aš išsirinkau mažą privačią ligoninę, turinčią tik 24 palatas, įsikūrusią gražiame parke.
Operaciją paskyrė po 10 dienų vos apsilankius pas gydytoja, tai sakyčiau, yra greitai, ar ne?
Ligoninė paprašė, kad nesijaudinčiau dėl nieko, jie turi ir chalatus, ir visko, ko tik reikia – internetas, TV, telefonas po ranka, 2 seselės 1 pacientui – čia juk neblogai, ar taip?
