51 metus slėpta didžiausia Lietuvos tragedija…
Nedidelėse kapinėse netoli Žaslių dešimtmečius buvo saugoma paslaptis, apie kurią ilgą laiką beveik niekas nežinojo. Iš pirmo žvilgsnio niekuo neišsiskiriantis kapas slepia vienos skaudžiausių Lietuvos geležinkelio katastrofų istoriją. Kai paaiškėjo, kas jame palaidota ir kodėl tai buvo daroma slapta, iškilo klausimai, į kuriuos atsakymų ieškoma net praėjus daugiau nei pusei amžiaus.
Šiandien Taipūnų kapinėse esantį nedidelį kapą prižiūri senjorų pora – Valė ir Jonas Krizoniai. Ilgą laiką net patys vietos gyventojai nežinojo, kokia istorija slypi už šios kuklios kapavietės.
Iš pradžių Valė manė, kad čia galėjo būti palaidotas mažas vaikas. Tačiau vėliau sužinojo tiesą, kuri ją sukrėtė.
Kapas susijęs su 1975 metų balandžio 4 dieną įvykusia Žaslių geležinkelio katastrofa.
Tai viena skaudžiausių nelaimių Lietuvos geležinkelių istorijoje. Jos aukų skaičius iki šiol kelia diskusijų, o išlikę liudininkų pasakojimai atskleidžia, kokiomis sudėtingomis aplinkybėmis teko išgyventi šią tragediją.
Lemtinga kelionė, iš kurios ne visi sugrįžo
1975 metų balandžio 4-osios pavakarę keleivinis traukinys vyko iš Vilniaus į Kauną.
Tarp keleivių buvo daug studentų ir kitų žmonių, skubėjusių namo.
Daugeliui tai turėjo būti įprasta kelionė. Niekas negalėjo numatyti, kad netoli Žaslių įvyks katastrofa, kuri paliks gilų pėdsaką Lietuvos istorijoje.
Ties Žasliais keleivinis traukinys susidūrė su krovininio traukinio cisterna, kurioje buvo apie 50 tonų benzino.
Po susidūrimo kilo didžiulis gaisras.
Nelaimė įvyko labai greitai, todėl keleiviams teko gelbėtis itin sudėtingomis sąlygomis.
Tarp išgyvenusiųjų buvo Kęstutis Maselskas, kurio prisiminimai iki šiol liudija apie tą dieną patirtą sukrėtimą.
Tačiau skaudžiausia šios istorijos dalis paaiškėjo vėliau.
Sovietų valdžia paskelbė skaičių, kuriuo abejojama iki šiol
Po katastrofos sovietų valdžia oficialiai paskelbė, kad žuvo 14 žmonių.
Tačiau tragediją išgyvenę ir jos padarinius matę žmonės šiuo skaičiumi abejojo.
Liudininkų pasakojimuose minima, kad aukų galėjo būti gerokai daugiau.
Kai kurie net kalbėjo apie šimtus žuvusiųjų.
Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad šie skaičiai nėra patvirtinti patikimais dokumentais, todėl tikslus katastrofos aukų skaičius išlieka ginčytinas.
Sovietmečiu informacija apie didelio masto nelaimes buvo griežtai kontroliuojama. Žaslių katastrofa taip pat tapo įvykiu, apie kurį visuomenė ilgą laiką neturėjo galimybės sužinoti visos informacijos.
Būtent todėl šiandien ypatingą reikšmę įgauna žmonių, kurie patys matė tragedijos padarinius, liudijimai.
Vienas žmogus nusprendė padaryti tai, apie ką ilgai tylėta
Po katastrofos nelaimės vietoje dirbo gelbėtojai ir Ruklos kariniai daliniai.
Jiems teko atlikti sudėtingus darbus, tačiau, kaip prisimena vietos gyventojai, ne visi žuvusiųjų palaikai buvo surinkti.
Tuo metu netoliese gyvenęs Mykolas Krizonis pastebėjo, kad nelaimės vietoje liko aukų palaikų fragmentų.
Vyras nusprendė jais pasirūpinti.
Jis surinko rastus palaikus ir slapta palaidojo Taipūnų kapinėse.
Tai buvo padaryta be viešų ceremonijų, oficialių pranešimų ar valdžios dėmesio.
Pasak jo artimųjų, Mykolas nenorėjo, kad žuvusių žmonių palaikai liktų be deramos pagarbos.
Šis sprendimas tapo šeimos saugoma istorija, kuri viešumą pasiekė tik po daugelio metų.
Kodėl apie kapą buvo tylima?
Mykolo Krizonio sūnus Jonas pasakoja, kad jo tėvas apie įvykį ilgai nekalbėjo viešai.
Sovietmečiu savarankiškas kišimasis į tokios katastrofos padarinių tvarkymą galėjo sukelti nemalonumų.
Todėl vyras pasirinko tylą.
Jis ne tik padėjo palaidoti rastus palaikus, bet ir vėliau rūpinosi kapaviete.
Šią pareigą vykdė iki pat savo mirties.
2008 metais miręs Mykolas buvo palaidotas netoli kapo, kurį pats ilgus metus prižiūrėjo.
Dabar šią tradiciją tęsia jo sūnus Jonas ir marti Valė.
Taip viena šeima tapo beveik pamirštos tragedijos atminimo saugotoja.
Po 51 metų iškilo naujas klausimas
Senjorai šiandien tikisi, kad apie neįprastą kapavietę sužinos žmonės, kurių artimieji žuvo ar dingo per 1975 metų katastrofą.
Jų manymu, kai kurioms šeimoms ši vieta galėtų tapti simboline atminimo erdve.
Juk net ir praėjus dešimtmečiams artimiesiems svarbu turėti vietą, kur galima uždegti žvakę ir pagerbti prarastą žmogų.
Tačiau čia iškyla dar viena problema.
Nėra patvirtinta, kurių konkrečių katastrofos aukų palaikai buvo palaidoti Taipūnų kapinėse.
Todėl kapavietės istorijai pagrįsti reikėtų papildomų dokumentų ar kitų patikimų duomenų.
Nepaisant to, Krizoniai viliasi, kad ši vieta nebus pamiršta.
Vietos valdžia apie kapavietę nežinojo
Paaiškėjus neįprastai istorijai, dėmesys nukrypo ir į vietos valdžios institucijas.
Žaslių seniūnė Jolanta Gincienė pripažino, kad seniūnija anksčiau neturėjo informacijos apie šią kapavietę.
Jos teigimu, pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokiais liudijimais ar dokumentais galima pagrįsti pasakojimą.
Tik tuomet būtų galima svarstyti papildomą kapavietės įamžinimą.
Šiuo metu Žaslių geležinkelio katastrofos aukų atminimas jau pagerbtas nelaimės vietoje, kur stovi du mediniai paminklai.
Tačiau senjorai mano, kad ir Taipūnų kapinėse esantis kapas nusipelno dėmesio.
Jų akimis, ši vieta primena ne tik pačią tragediją, bet ir žmogaus, kuris pasirūpino žuvusiųjų atminimu, poelgį.
Tragedija, kurios klausimai liko neatsakyti
Žaslių geležinkelio katastrofa įvyko prieš 51 metus, tačiau jos istorija vis dar nėra iki galo išaiškinta.
Iki šiol diskutuojama apie tikrąjį žuvusiųjų skaičių, sovietų valdžios veiksmus ir tai, kiek informacijos anuomet buvo nuslėpta nuo visuomenės.
Taipūnų kapinėse saugoma istorija primena dar vieną šios tragedijos pusę – paprastų žmonių pastangas išsaugoti aukų atminimą.
Mykolas Krizonis nesiekė viešumo ar pripažinimo. Pasak jo artimųjų, jis tiesiog padarė tai, ką tuo metu laikė būtina.
Šiandien jo poelgio istoriją pasakoja sūnus ir marti, tikėdamiesi, kad kapavietė sulauks deramo dėmesio.
Praėjus daugiau nei pusei amžiaus, nedidelis kapas Taipūnų kapinėse tapo priminimu apie tragediją, kurios tikrasis mastas iki šiol nėra galutinai nustatytas.
Ar Lietuvoje turėtų būti iš naujo peržiūrėtos sovietmečiu įvykusių didelių katastrofų aplinkybės, kad visuomenė pagaliau sužinotų kuo daugiau tiesos apie anuomet nutylėtus įvykius?
