Žemiau aprašyta istorija nutiko viename iš Amerikos valstijų miestų. Nors vyras ir buvo visiškai neįtikėtinas gobšuolis, bet jis pragyveno su jį mylinčia moterimi daug metų.
Kaip vyras jis nedovanojo savo žmonai dovanų, ypač jei tam nebuvo progos. Jei jis ką ir pirko, stengėsi išrinkti nebrangų. Juk svarbiausias jo tikslas buvo sutaupyti.
Ir štai kai jis pajuto, kad gana greitai ateis jo galas, jis ėmė kviesti savo žmoną. Jis pasakė, kad jam iš jos reikia, ir paprašė, kad ji pažadėtų jam viską atlikti pagal jo nurodymus. Ir štai kada sutuoktinis mirė, jo mylinti žmona sudėjo viską, ką jam pavyko sukaupti per gyvenimą, kartu su juo į karstą.
Juk ji visada buvo su juo sąžininga ir negalėjo jam atsakyti. Taigi jai teko išpildyti jo paskutinį norą. Ir per laidotuves ji nuleido šalia jo nedidelę dėžutę iš kartono. Jos gera draugė,kuri sėdėjo šalia našlės, paklausė, kas ten viduje:
„Mieloji mano, aš tikiuosi, kad tu neišsikraustei iš proto ir nesiruoši atiduoti jam jūsų santaupų?“
O toji giliai atsiduso ir pasakė:
„Neabejotinai aš elgiuosi sąžiningai. Juk aš krikščionė ir man reikia išpildyti jo paskutinę valią. Aš juk pažadėjau, kad įdėsiu į grabą jam visas jo santaupas.“
Kai ji tai ištarė, jos draugė įdėmiai žiūrėjo į našlę. O paskui pakėlė akis ir paklausė:
„Negi tu iki paskutinio cento viską ten sudėjai, ką jūs sutaupėte kartu su tuo gobšiu?“
Ir toji atsakė jai su šypsena:
„Absoliučiai viską, iki paskutinio cento. Aš padėjau pinigus į banką ir apiforminau sąskaitą savo vardu. O paskui paėmiau išrašą apie sąskaitą ir paslėpiau ją šioje dėžutėje, kurią ir palaidosiu kartu su juo. Taigi, dabar jis bet kuriuo momentu galės pasiimti tuos pinigus iš ten, jei panorės.“
Ir jos veidą nušvietė šypsena.
