Skaitau žmonių atsiliepimus apie apsukrius ar piktybinius pajūrio verslininkus, neadekvačias kainas, ir man norisi pasidalinti savo patirtimi. Kažkodėl nelabai žmonės kalba apie verslininkus, gyvenančius iš sodybų, ežerų pakrančių nuomos.
Šią vasarą norėjome pailsėti būtent ne prie jūros, o prie ežero. Turėjome vos kelias laisvas dienas, todėl nenorėjome trenktis kelių šimtų kilometrų į kitą Lietuvos galą. Susiradome per skelbimus namuką prie ežero. Du vaikai, du suaugę – kaina dviem naktims 240 eurų.
Mūsų šeima mėgsta ramų poilsį. Pamanėme – pasivaikščiosime miške, pagrybausime, vyras pažvejos, su valtimi paplaukiosime, ežere ar kubile pamirksime.
Radome laisvą namuką mums tinkančiomis datomis netoli Trakų. Šeimininkas akcentavo, kad yra pirtis, kubilas, šašlykinė – viskas mūsų poilsiui ir patogumui. Atvažiuokit, sako, bus rojus, ne poilsis.
Tačiau tik nuvažiavus supratome, kad bus ne rojus, o pragaras. Užkibome ant apsukraus verslininko kabliuko. Pasirodo, kad jei norime pirtelės ar kubilo, reikia mokėti papildomai. Už pirtelę 50 eurų, už kubilą – 80 eurų. Na, gerai, galbūt nesusikalbėjome ir aš maniau, kad su namuko nuoma čia bus jau viskas įskaičiuota.
Tačiau tai buvo ne vienintelės šeimininko staigmenos. Sodyboje kelis vasarnamius nuomojantis verslininkas neužsiminė, kad ir patalynę savo turime atsivežti. O jei norime švarios, tai turime, aišku, primokėti…
Tiesa, dar norėjo, kad atvažiuotume 17 valandą, bet šiaip taip išprašiau, kad leistų atvažiuoti anksčiau, prie ežero leistų bent pabūti su vaikais. Nes tikrai nelabai sąžininga – mokame už parą, o vienos paros buvimo laiką sutrumpinti nori net penkiomis valandomis (norėjo, kad išsikraustytume iki 12 val)!
Kai pagaliau įsikūrėme, susiruošėme kepti šašlykus. Prie šašlykinės malkų neradome, nuėjom vėl klausti, ar gali atrakinti malkinę. Malkinė tokia vėjo perpučiama, per lentučių tarpus šviečia visa krūva sukapotų malkų. Tačiau šeimininkas pareiškė, kad malkos nėra pigus malonumams, todėl skirtos tik pirties ar kubilo kūrenimui. Šašlykams nedalina. Pradėjo burbėti, kad malkos brangios, Lietuvoje sunku dabar jų gauti… Buvome priblokšti su vyru dėl tokio žmogaus „verslumo“, o gal šykštumo?
Nebenorėjome vėl iš miškų važiuoti į artimiausio kaimo parduotuvę ieškoti malkų ar anglių. Neturim nei kirvio, nei pjūklo, kad po mišką klaidžiotume ir ieškotume tinkamų sausuolių laužui kūrenti. Pamanėme, kad tiek to, šašlykus išsikepsime keptuvėje. Bet, spėkite, ar yra namelyje keptuvė? Ne. Tik vienas vienintelis puodas.
„Ar poilsiautojai virtus šašlykus čia dažniausiai valgo, ar žalią mėsą kramto?..“ – pusiau juokais, pusiau rimtai paklausiau šeimininko. Tai nenorom atnešė iš kažkur keptuvę.
Dėl tokių šeimininko suktybių iš principo atsisakiau aš tos pirties ir kubilo. Čia man buvo toks negražus ir pigus triukas. Prieš nuomojant namelį reikėjo perspėti, kad nebus patalynės, nebus malkų, nebus puodų – viską savo reikia turėti.
Jau nekalbu apie tai, kad jis visą laiką suko ratus aplink mūsų namelį ir stebėjo, ką mes ten darom, ar vaikai netriukšmauja (kad kitiems kaimynams netrukdytų) ir tt.
Jau nekalbu apie visokius priekaištus, kad, pavyzdžiui, mes ant langų užsikabinom rankšluosčius. Bet taip darėm, nes nebuvo jokių užuolaidų, o saulė plieskė ir labai įšildė namuką, neįmanoma būti, kaip pirtyje.
Baisu buvo ir mums išvažiuojant, jis su šeimininke bėgiojo aplink visą sodybą ir skaičiavo (!) gėlių vazonėlius ir rankšluosčius, ar nesudaužėm ko, ar neišsivežėm… Buvo tiesiog nejauku, kad mus laikė kažkokiais nusikaltėliais.
Taigi, turėjome tokią įsimintiną viešnagę prie ežero. Nakvynė nebuvo pigi. Bet ir kokybiška tikrai nebuvo.
Čia buvo pamoka mums, kad reikia išsiklausinėti apie viešnagę visokiausių smulkmenų, už ką reikės papildomai mokėti.
