Ant Nevėžio kranto Kėdainiuose stūksanti Šv. Jurgio bažnyčia – vienas seniausių Lietuvos gotikos simbolių, menantis Vytauto Didžiojo laikus. Tačiau šiandien jos skliautai skamba ne maldomis, o skaudžia tyla.
Mišiose – tik keli garbingo amžiaus parapijiečiai.
Klebonas kunigas Sigitas Bitkauskas pripažįsta: įplaukų trūksta, o gyventojai – tolsta. Šiandien jis svarsto net apie darbą vairuotoju.
„Parapija tokia maža, kad kartais pajamos mažesnės nei valytojos“, – sako jis.
Pirmą kartą 1403 m. paminėta šventovė – viena pirmųjų mūrinių bažnyčių Lietuvos gilumoje. Būtent aplink ją pradėjo kurtis Kėdainiai.
Tačiau šiandien, pasakoja klebonas, istorinis paveldas tiesiog byra:
„Sienos baigia kristi. Paveldosauga viską draudžia, bet pinigų – nulis.“
Po bažnyčia esantys autentiški rūsiai – retenybė visame regione. Deja, realios pagalbos – nėra.
Po pandemijos – tušti suolai
Šiandien į sekmadienio mišias susirenka vos keli tikintieji.
Vasarą – kartais vos trys ar penki.
„Sako, kad kunigų trūksta… Ne kunigų trūksta, o tikinčiųjų“, – atviras S. Bitkauskas.
Kaltininkų – ne vienas:
-
Po pandemijos žmonės paprasčiausiai nebegrįžo.
-
Miestas pasiturintis – tikėjimo poreikis blėsta.
-
Pamaldas daugelis stebi per televizorių: „Bobutės kepa blynus ir žiūri mišias. Kas čia per tikėjimas?“ – sako kunigas.
Jis sako matantis bendrą dvasinę atrofiją, kai šventės virsta tik blizgučiais, o ne pasiruošimu Kristaus gimimui.
Bendruomenės abejingumas – skaudžiausia
Kunigą ypač sukrėtė miesto 650-mečio šventė. Savivaldybė užsakė mišias už miestą – atėjo vienas žmogus.
Neatvyko nei gyventojai, nei organizatoriai.
„O kai arenoje koncertas – sueina visi. Štai mūsų vertybės.“
Senyvos tradicijos nyksta:
-
Nebepradedami mokslo metai bažnyčioje
-
Kalėdojimas faktiškai žlugęs
-
Laidotuvės – skubotos, be atsisveikinimo mieste
„Iš morgo – tiesiai į kapines. Žmogus net neišlydimas“, – sako klebonas.
Klebono kasdienybė: „Gal eisiu „Boltą“ vairuot“
Stipri dvasinė vienatvė ir menkos pajamos verčia svarstyti apie papildomą darbą.
„Per dienas žiūriu į sienas. Sveikatos yra, galiu darbuotis, bet – kam? Niekam nieko nereikia.“
Jis – Kauno arkivyskupijos egzorcistas, tačiau ir tai neišgelbsti nuo rutinos.
Į Kėdainius paskirtas antrą kartą, kunigas svarsto, ar nepasigailėjo palikęs Kauną, kur darbo netrūko.
Ar dar liko vilties?
Nepaisant visko, kunigas mišias aukoja kasdien, ruošia vaikus Pirmajai Komunijai, bando kalbėti gyvai – ne iš rašto.
„Tie keli, kurie ateina, sako, kad patinka. Bet kalbu vis tiems patiems.“
Kartais užsuka šeimos iš kitų miestų, ieškančios gyvesnio bendravimo, tačiau tai – tik lašas.
Klebono žinutė aiški:
„Kai žmonės nutolsta nuo Dievo, gyvenimas pats primena, koks jis trapus. Ar lauksime karo, kad sugrįžtume?“
