Skaičiau straipsnį apie tai, kaip studentai skundžiasi dėl prastos bendrabučių būklės. Prieš kokius metus būčiau galvojusi – kaip gaila! Dabar studentus užjausti jau sunkiau – juk jie patys tuos bendrabučius ir sujaukia, sienas išteplioja.
Prisiminiau savo istoriją, kai pernai rugsėjį išnuomojau butą dviem studentėms. Mergaitės atvažiavo iš kažkokios provincijos studijuoti pirmame kurse. Iš pažiūros atrodė tvarkingos, mandagios, abi atsivežė tėvus, kurie irgi neatrodė esantys kokie asocialai. Žmonės kėlė pasitikėjimą, todėl nutariau, kad nėra priežasties buto joms neišnuomoti.uomą jos mokėjo laiku, mokesčius irgi susimokėdavo, todėl net neįtariau, kas tame bute vyksta. O raudona lemputė užsidegė tik kai po kokių keturių ar penkių mėnesių jos paskambino ir pranešė išsikraustančios. Neva rado gražiau įrengtą butą, o dar ir arčiau centro.
Sutarties nebuvom pasirašę jokios, todėl negalėjau pradėti reikšti kažkokių pretenzijų. Žinoma, pyktelėjau, nes dabar ir vėl teks ieškoti naujų nuomininkų. Gerai būtų buvę, jei būtų reikėję tik tiek…
Dieną, kai susitarėme susitikti, kad atiduotų raktus, laiptinėje sutikau iš gretimo buto išeinančią kaimynę. „Ar jūs šio buto savininkė?“ – paklausė. Ir papasakojo, kas čia vykdavo. Vakarėliai neva tęsdavosi dienomis, dieną naktį ėjo draugai, porą kartų dėl triukšmo teko kviesti ir policiją.
Drebančia širdimi įėjau į savo butą, tikėdamasi, kad bent šiukšlės bus surinktos. To, ką išvydau, nelinkėčiau niekam. Durys į svetainę – išlaužtos. Tapetai nutrinti, apdraskyti. Kambaryje, kuriame sienos buvo dažytos, ant jų pripiešta neaiškių simbolių, paveiksliukų. Gal joms tai atrodė kaip menas, bet tikrai, aš tokio meno nesuprantu, juo labiau ne man priklausančiuose namuose. Į tamsų kambariuką užėjus vos ne ant galvos ėmė kristi ten sukrauti alkoholio buteliai, tušti, aišku.
Aš gaudau kvapą, o jos dvi stovi prieš mane ir klapsi akutėmis. Sako, mes čia apsitvarkėme… Gal depozitą atgausim? Depozitą? Aš ir taip ėmiau tik pusės mėnesio užstatą, galvojau, sunku tiems žmonėms iš provincijos Vilniuje butą nuomotis.
Gal dėl patirto šoko, jau nelabai ir pamenu, kaip jos, atidavusios raktus, išėjo. O man su vyru teko butą rimtai suremontuoti, kol galėjome jį išnuomoti kitiems žmonėms. Nors po tokios patirties nebesinorėjo išvis svetimų žmonių įsileisti. Užtat pasimokėm – dabar jau nuoma tik su sutartimi ir dviejų mėnesių depozitu. Ir daugiau jokių studentų, niekada. Tegul gyvena savo bendrabučiuose, kol išmoks prižiūrėti savo aplinką.
