Ankstyvas rytas… kovo 8 diena. Suskambo žadintuvas, tačiau aš jį staigiai išjungiau. Tyliai apsirengiau ir patraukiau link netoliese esančio turgaus. Lauke darėsi vis šviesiau, tačiau oras labiau priminė žiemą, nei pavasarį. Ledinis vėjas bandė prasiskverbti pro mano striukę. Jau iš anksto buvau nusprendęs, kad pirksiu tulpes. Juk tai tikros pavasarinės gėlės. Turguje priešais save pamačiau kibirą su gražiomis tulpėmis.
– O kur pardavėja? – paklausiau aš.
– Palauk truputėlį. Ji neužilgo grįš, – atsakė šalia prekiaujanti moteris.
Aš atsistojau kiek atokiau ir galvojau, kokios laimingos bus mano žmona ir dukra. Priešais mane stovėjo senukas.
Dabar negaliu pasakyti kuo tiksliai, bet jo išvaizda patraukė mano dėmesį. Sena striukė, kuri buvo visa sulopyta. Kelnės taip pat labai senos, tačiau nepriekaištingai išlygintos. Jo batai taip blizgėjo, kad buvo galima matyti savo atvaizdą. Tiesa, jie irgi buvo labai seni. Iš po vyro striukės matėsi seni marškiniai, tačiau jie taip pat buvo švarūs ir išlyginti. Jo veidas buvo, kaip įprasto seno žmogaus, tačiau žvilgsnyje buvo kažkas nepalaužiamo ir išdidaus.
Šiandien moters diena, todėl senukas suprato, kad negali būti nesiskutęs. Jo veide matėsi kelios vietos, kuriose jis įsipjovė su skustuvu. Lauke darėsi vis šalčiau, tačiau ir toliau tyrinėjau senuką.
Supratau, kad šis pagyvenęs vyras nėra kažkoks girtuoklis, tačiau turi sunkią ir skurdžią senatvę. Ir aš aiškiai pajutau, kad šis senukas gėdijasi savo dabartinės padėties. Pagaliau sugrįžo pardavėja. Senelis nedrąsiai pajudėjo link jos, o aš žengiau paskui.
– Miela ponia, kiek kainuoja viena tulpė? – drebantis nuo šalčio paklausė senukas.
– Eik iš čia girtuokli! Užsimanė jis matai vienos tulpės… – atkirto pardavėja.
– Ponia, aš visiškai negirtas. Aš tik noriu nusipirkti vieną tulpę. Kiek ji kainuoja? – tyliai paklausė senelis.
Stovėjau šalia senuko ir mačiau, kaip jis graudinasi…
– Eik tu iš čia su savo durnais prašymais, – suriko pardavėja.
– Ponia, ar jūs galite man pasakyti, kiek kainuoja viena tulpė? Ir prašau nerėkite ant manęs, – toliau tęsė senukas.
– Gerai, kaip tau – 2 eurai, – išsišiepusi pasakė pardavėja. Jos veide pasirodė piktdžiugiška šypsena.
Senukas iš kišenės išsitraukė pinigus, tačiau turėjo tik šiek tiek daugiau nei eurą.
– Ponia, turiu tik eurą ir trisdešimt centų. Gal galėtumėt tulpę parduoti už tiek? – dar kartą tyliai paklausė senukas.
Dar niekad nebuvau matęs tiek skausmo vyro akyse.
– Sakai už eurą trisdešimt, – pasišaipė pardavėja ir pasilenkė po prekystaliu. – Imk tą tulpę ir bėk pasveikint savo sugėrovę.
Senukas paėmė tulpę, kuri buvo sulinkusi ties viduriu. Jis dar bandė pataisyti gėlę, tačiau ji vis tiek žiūrėjo į žemę… Senuko skruostu nuriedėjo ašara…
– Klausyk, višta, ką tu čia išsidirbinėji? – neišlaikiau ir šuktelėjau pardavėjai.
Mano įsiutis buvo toks didelis, jog pardavėjos akyse iš karto pasirodė baimė. Ji tiesiog žiūrėjo į mane ir tylėjo.
– Seneli, palauk, – sugriebiau vyrą už rankos ir dar kartą atsisukau į pardavėją. – O tu man sakyk, kiek kainuoja šitas kibiras tulpių.
– Emm.. Amm… Na, aš tiksliai nežinau, – kažką murmėjo ji.
– Paskutinį kartą klausiu: kiek kainuoja kibiras?
– Tikriausiai 30 eurų, – atsakė ji.
Visą tą laiką senukas žiūrėjo į mane ir pardavėją. Aš numečiau pinigus pardavėjai po kojomis ir ištraukęs gėles iš kibiro įteikiau jas senukui.
– Prašau, garbingai pasveikinkite savo žmoną, – pasakiau aš.
Ašaros viena po kitos riedėjo senuko skruostais. Jis tik purtė galvą ir tyliai verkė… Susigraudinau ir aš. Senukas nenorėjo priimti mano dovanos.
– Gerai, eime kartu, – pasakiau ir paėmiau senuką už rankos.
Mes patraukėme link parduotuvės. Nupirkau tortą ir butelį raudono vyno. Ir tik tada prisiminiau, kad nenusipirkau gėlių sau.
– Tėvuk, paklausykit manęs. Aš turiu pakankamai pinigų ir šios išlaidos nesukels man jokių problemų. Juk negalite grįžti pas žmoną su nulinkusia gėle. Šiandien yra Kovo 8-oji. Paimkite gėles, vyną, tortą ir eikite pasveikinti savo mylimą moterį.
Ašaros ir toliau tekėjo senelio skruostais. Nebegalėjau ilgiau žiūrėti, nes pradėjau graudintis ir pats. Aš tiesiog įdėjau gėles, vyną ir tortą į senelio rankas ir patraukiau priešinga kryptimi.
– Mes… mes… kartu jau 45 metus. Ji sunkiai serga… Negalėjau šiandien palikti jos be dovanos. Ačiū tau… – tyliai tarė senukas.
Nieko nesakęs tiesiog nuėjau. Iš mano akių ašaros liejosi laisvai…
