Kai vilnietė Eglė Šlipaitytė pradėjo seno, 1961 m. statybos buto renovaciją, nė nenutuokė, kad po dažų sluoksniais slepiasi istorinė staigmena. Paprastas remontas virto tikru kultūriniu atradimu – sienoje atsivėrė unikalus piešinys, menantis sovietmečio kosmines ambicijas ir pasaulinį „Space Age“ laikotarpį.
Atidengus sieną – netikėta kelionė į sovietinį kosmosą
Remontuodama seną butą, Eglė kartu su statybininkais nulupo kelis dažų sluoksnius. Ir tuomet pamatė tai, ko nesitikėjo – sienoje atsivėrė freska, atspindinti 6-ojo dešimtmečio tematiką: kosmoso lenktynes tarp Sovietų Sąjungos ir JAV.
„Matosi, kad piešinys nebuvo tapytas ranka – jis sukurtas štampavimo technika. Planetos, raketos, palydovai – visa tai sudėliota su tikslumu ir stiliumi“, – pasakoja ji. Toks atradimas, pasak jos, buvo ne tik vizualiai įspūdingas, bet ir kultūriškai vertingas.
nuotrauka
Neįprasta tema – išlikusi autentiškumo dvasia
Eglė jau buvo mačiusi įvairių interjerų iš sovietmečio laikų, tačiau tokio kosminio piešinio – niekur. Jis išsiskyrė ne tik tema, bet ir atlikimo būdu – nebuvo naudotas įprastas volelis, o piešinys buvo sudėliotas iš atskirų štampų, įterptų į interjerą tarsi slapta žinutė apie laikmetį.
Pasak jos, greičiausiai ši siena priklausė vaikų kambario daliai. „Galbūt prie jos stovėjo vaiko lovelė. Piešinys – ne tik dekoracija, bet ir to laikotarpio atspindys“, – sako Eglė.
Interjere išsaugojo fragmentą – su meile ir pagarba praeičiai
Piešinys nebuvo išsaugotas visas – metų eigoje jis buvo uždažytas, kai kur apgadintas. Tačiau Eglė nusprendė bent jo fragmentą palikti matomą. Ir ne šiaip – tai tapo neatsiejama atnaujinto interjero dalimi.
„Tai jau ne tik estetika. Toks piešinys tampa kultūriniu dokumentu. Jis primena, kaip gyvenome, kuo tikėjome, kaip kūrėme“, – teigia ji.
Be to, ji paliko ir kitą, „nepieštą“, bet autentišką sieną, kurioje matyti senųjų dažų sluoksnių raštai – tikras istorijos sluoksniavimas tiesiogine prasme.
nuotrauka
Kai dizainas tampa istorija – kaip atpažinti laikmetį iš rankenų ar plytelių
Eglė pasakoja, kad kiekviename interjere ieško „istorinio atspirties taško“. Kartais tai būna senos durų rankenos ar išlikusios plytelės, iš kurių galima atpažinti net statybos laikmetį. „Tai padeda man kurti interjerą, kuriame būtų ne tik grožis, bet ir prasmė.“
Pasak jos, interjeras gali būti daug daugiau nei dizainas – tai gali būti autobiografinė erdvė, pasakojanti apie šeimos tradicijas, kultūrines madas ar net politinius laikmečius.
„Tarsi kultūros detektyvė bandau išsiaiškinti, kokią istoriją slepia erdvė, ir ją prikelti naujam gyvenimui, kartu išsaugant senąją tapatybę“, – sako ji.
Kai kurie butai tampa muziejais – ne dėl daiktų, o dėl jausmo
Eglė prisipažįsta – ją žavi vintažas. Ne tik drabužiuose ar dekore, bet ir požiūryje į daiktus: „Žmonės dažnai turi senų baldų ar daiktų, bet žiūri į juos kaip į moraliai pasenusius. O aš matau juose istoriją. Gilų foną, į kurį galima atsiremti.“
Ir būtent šis piešinys, iškilęs iš sienos po daugiau nei pusšimtį metų, tapo savotišku simboliu – kaip interjeras gali išsaugoti laiką, nuotaiką ir net pasakojimą apie tai, kokioje epochoje gyvenome.
