Odetai jau 40 metų, graži, maloni moteris, tik štai kliauda, ji dar netekėjusi. Pas ją nuolatiniai gerbėjai, susitikimai, pasimatymai, tačiau toliau akimirksnio romaniūkščių nepažengta.
Odeta gyvena su mama, miela moteris, kuri užaugino Odetą viena. Gyvenimas buvo sunkus, tačiau gyveno taikoje ir santarvėje.
Algimanta Paulauskienė daug ką paaukojo dėl dukters. O Odeta augo pavyzdine dukra: pirmūne ir gražuole. Metai bėgo, o Algimanta su Odeta vis elgėsi kaip su maža.
Dukra ruošiasi į darbą, o mama deda jai maistą į dėžutę ir gali šalia padėti pinigų.
Tačiau Odeta uždirbo žymiai daugiau ir jai nieko netrūko. Dukra visada grąžindavo pinigus ir sakydavo, kad mama nueitų į parduotuvę ir paruoštų ką nors skanaus.
Dėl Odetos gerbėjų Algimanta juos priimdavo, tačiau smarkiai kritikuodavo. Vienas žemas, kitas storas, trečias visiškai netinka Odetai pagal tipažą.
Taip ir atbaidydavo kiekvieną. Vienas neturėjo mašinos, kitas buto. Kitas turėjo ir tai, ir tai, tačiau buvo išsiskyręs, o tai – nepastovumo požymis. Tačiau Odetai jau 40, o šalia nieko.
Kartą vakare sėdėjo dviese su mama ir nostalgiškai prisiminė tuos vaikinus, kurie buvo iki ausų įsimylėję Odetą, vienas jau vedęs ir turi 3 vaikus.
„Ir ko mes kabinėjomės prie jo ūgio“,- atsiduso mama, glostydama dukrai galvą, tačiau ši tik gūžtelėjo pečiais tylėdama. Žinoma, gera gyventi su mama, tačiau ne 40-ies, kai kartais namo gali atsivesti gerbėją, o mamai kažkur reikia pasidėti.
Tačiau motina palaiko dukrą ir daro viską, kad jai sektųsi. O tai vis tiek nepadeda ir vyrai kaip atsiranda, taip ir išeina. Kartą
Odeta nuėjo pas psichologę ir ši pasakė, kad reikia atsiskirti nuo motinos. Nei psichologės patarimai, nei šamanų užkalbėjimai ir burtai nepadėjo. Odeta vis taip pat vieniša…
