Prasidėjo masinė konservatorių ir jų globotinių evakuacija į užsienio ambasadas ir kitas šiltas valdiškas vietas – o tai yra puikus „skaidrumo” pavyzdys prieš rinkimus.
Linksmiausia dalis: Gabrieliaus viceministras jau įdarbintas pelningame tarptautiniame poste, šiltomis pelningomis vietomis JAV aprūpinti Gabrieliaus sekretorė ir padėjėjas, iš Gabrieliaus ministerijos į gerai apmokamas – korporatyvinių reikalų ir administravimo departamento direktorės pareigas Ignalinos atominėje – katapultuojasi ir pati Gabrieliaus ministerijos kanclerė Inga.
URM kanclerė likus mėnesiui iki rinkimų ir toliau darbuosis „Lietuvos labui” – tik jau „išnešusi muilą” iš Gabrieliaus ministerijos, nes svyla padai.
Landbsberginė „šaika”, atsidūrusi politinėje agonijoje, siautėja kiek gali, o Gabrieliaus karalystės „užsakymų stalas” – LRT – be jokios gėdos ir sąžinės graužimo padeda „užingridinei” „mafijai” skalbti purvinus jų marškinius. Reikia gi valdžios „skalikams” atidirbti už paskirtus 60 milijonų.
Šį vakarą renkasi Gabrieliaus karalystės taryba, su „patarimais” pas konservatorius atvyko ir jų Didysis patriarchas.
Kas tik bando apie tai parašyti – rizikuoja pasekmėmis, įskaitant ir valstybinį persekiojimą, galingą cenzūrą, sudorojimą ir kitus mūsų „demokratinės” sistemos etc., su kuo jau susidūrė šių eilučių autorė.
Tik nepagalvokit, kad skundžiuosi ar gailiuosi.
Nė sekundės.
Jaučiu stiprų ir galingą Jūsų palaikymą, turiu daugybę sekėjų ir draugų, kad tai net sunku sutalpinti į laimės sąvoką.
Mano persekiojimai tokie dažni, kad kartais tenka sustoti, apsičiupinėti, užsimerkti, o atsimerkus vėl eiti pirmyn.
Mintys ir naktimis rausiasi po pagalve, išbaido miegą.
Kas liko iš tų „užingridų” partijos, iš jų „naujosios politikos”, iš patriarcho karūnos, iš jo anūko „teisumo” įrodymų?
Kas liko iš jų karjeros, antpečių, garbės, pinigų?
Kas liks iš jų vilų, jeigu už durų stovės ne bendraminčiai ir bendražygiai, o ambicijos, pykčiai, patyčios, pagieža, ginčai, įsižeidimai, „išdrauginimai”?
Ar nuo gėdos nesueižės tų graikiškų vilų sienos, kai neliko pagarbos, atleidimo, draugo rankos delne, kai neliko besišypsančių akių, nesanaudiško dalijimosi, tylaus apkabinimo, vidinės šilumos, atleidimo, nes yra nuodėmių, kurios neatleidžiamos.
Nesinori į landsberginį chamizmą atsakyti dar didesniu chamizmu, nes išdidu ir garbinga išlikti taktišku, mandagiu, žmogišku.
Nėra baisesnio žvėries už žmogų, kuris, būdamas beraštis, būdamas vidutinybė, įgauna valdžią ir pasijunta visagaliu.
Nėra ir negali būti baisesnio dalyko, kai per landsberginių konservų vadovavimo laiką Lietuva buvo užgrobta, nutautinta, privesta prie bedugnės krašto, o mūsų šalies sostinė buvo paversta Šimašiaus ir Benkunsko partiečių nuosavybe, spalvotų paradų vieta.
Šimašius ir Benkunskas mano akyse niekada nebuvo ir nebus sostinės merai.
O Šimonytė – niekada nebuvo ir nebus premjerė.
Jie – ne valdžia. Tai – saviškių „šaikos” statytiniai, išsigimę propagandistai, kerštautojai, genderizmui parsidavę politikai, pilni keršto ir neapykantos oponentams ir kitaip mąstantiems.
Po daugybe priedangų jie slapstėsi neišduodami leidimų mitingams, kol teismai nepastatė jų į vietą.
Kiek gali tęstis jų grupinės patyčios, institucinis teroras, Lukašenkos valdymo metodai, nepotizmas, politinė korupcija?
Sakykite, kiek?
Kai kurias vadovų klaidas žmonės kartais supranta ir net pateisina. Kartais – net atleidžia.
Tačiau tai, ką Lietuvoje daro landsberginė genderinė mafija – nesupras, nepateisins ir neatleis niekas.
Nes tai – ne klaidos, o jų pasirinkimas.
Tai – patyčios, tai – tautos išdavystė.
Užteks jiems – šitiems „žmogoms”, – nesuvokiančioms savo menkystės – krautis turtus, kurtis sau pelnus ir gyvenimo sėkmę, grindžiant visa tai įtaka, santykių dvikova, naudojantis valdžia, nepotizmu, dangstantis karu, režimu, pykčiu, pinigais.
Reikia nepaprasto įžūlumo valdininkui elgtis taip, kaip elgiasi landsberginės „šaikos” elitiniai nabagai, išvirtę į biurokratinius teroristus, pamiršę valdymo etiką, žmogiškumą, pamiršę žmones ir Lietuvą.
Pikčiausia, kad artėjant rinkimams šitie apgailėtini, bejausmiai, išsigimę ir parsidavę „žmogos” – ir vėl taikosi į valdžią – nes paragavę jie negali sustot.
Gabrielius, net kelis kartus kviečiamas, niekaip neateina į Seimo frakcijas paaiškinti to, ką jis daro.
Jis nesuvokia, kad daro gėdą ne tik sau, bet ir Lietuvai.
Ar supranta šitie „šaikos” „mužikėliai”, kad jie verčia Lietuvą narkomanų kraštu, iškrypimų, savižudybių ir prostitucijos vieta, režimo valstybe?
Ar jie supranta, kad ne tik mes, bet ir mūsų vaikai bei anūkai niekada neatleis jiems už išduotas viltis, už parduotą laisvę, už pražudytus gyvenimus.
“Užingridinė” valdžia su savo arogancija, pasipūtimu, pasikėlimu, „išsikalinėjimais”, toli nuo tarnystės žmonėms.
„Šaikos” neadekvatūs veiksmai visą kadenciją buvo valstybės požiūrio į žmogų rodiklis.
Savo „darbais” jie parodė savo tikrąjį veidą, savanaudiškumą, tarnystę pinigams ir „pagalbą” žmogui.
Jie parodė santykį tarp žmogaus ir valstybės.
Tai – ne valstybės tarnų darbas. Tai – žemas amatas.
Žmonės atkentėjo nuo šitų politinių šiukšlių institucinio melo, cinizmo, savivalės, neteisybės ir sunkiai pakeliamos socialinės naštos.
Verčia krūptelėti jų emocinis kurtumas, profesinis bukumas, neišmanymas, neišprusimas, žemas intelektas, savivalė, žinių trūkumas, partijos reikalų iškėlimas aukščiau už valstybės.
Kitose šalyse tokios „politinės šiukšlės” per rinkimus lekia iš postų kaip skiedros per audrą, nes jų vieta politiniame šiukšlyne.
Lietuvoje gi jie apsaugoti neliečiamybės statusu, mojuoja vaivorykštės vėliavom, prisidengia karu ir daro visą, ką nori.
Įdomu, nuo kokių korupcinių sumų, nuo kokių veiklų ir kokių karjeros pareigybių Lietuvoje jau neveikia Baudžiamasis kodeksas?
Ir kodėl tame kodekse nėra straipsnio už nužudymą, palaužiant kitaminčiams dvasią?
Kodėl šitie „elitiniai nabagai”, apsupti patarėjų, padėjėjų ir stilistų desanto, taip toli nuo atjautos ir tarnystės žmonėms?
Juk valdžios žmonės privalo turėti niekšybių limitą?
O dabartinė valdžios mafija tą limitą išnaudojo jau seniai.
Jie išvirto į žvėris, su kuriais reikia, bet neįmanoma kautis.
Šitie „nabagai” niekada nesuteiks to, ko reikia mūsų tautai, mūsų Tėvynei, mūsų gerovei, mūsų laimei ir kiekvieno žmogaus sielai.
Jie nėjo ir niekada neis kartu su tauta, jie niekada netaps Lietuvos žmogaus poreikių, minčių ir jausmų išraiška, jie niekada nebus mūsų gyvenimo veidrodis, šeimos ir moralinių vertybių saugykla.
Nes „šaika” tapo tautos prakeiksmu.
„Mafijos” brutalumui žodžius atrasti sunku. Tokie žodžiai nevartojami, nekonvertuojami.
Sunku įžodinti neapykantą dabartinei valdžiai.
Kiek jie gali tyčiotis iš žmonių, juos žeminti, niekinti ir malti žiniasklaidos melo malūnais?
Kaip galima rizikuoti lipti į valdžią, jei tu esi absoliutus „užingridinis” landsberginis analfabetas?
Šito niekaip negaliu suvokti.
Juk gyvename ne Vingių Jono laikais.
Be mandato ir naudojimosi valdžios galiomis juk dar reikia žinių, profesinio padorumo, autoriteto, pripažinimo, tautos palaikymo, sąžiningo žmogaus vardo, patirties, ypatingos politinės intuicijos, pamatuotos drąsos, praeityje išlaikytų išbandymų.
Reikia sugebėti dirbti taip, kad Lietuva nevirstų dulkių sauja.
Kad mūsų Marijos žemė ne vien pasakose galėtų egzistuoti.
Kad mūsų anūkai ir proanūkiai ne vien knygose galėtų paskaityti, jog „lyg ir būta kažkada tokios Lietuvos, bet ji išnyko, kaip ir dinozaurai…”
O lietuviškos vertybės jau privatizuotos.
Gedimino kalne, ko gero, suplevėsuos vaivorykštė, o aplink vaikščios belytės „žmogos”.
Beliks sugiedoti „Vergų ariją” iš operos „Nabukas” ir laukti dienos, kai prie tautos stalo neliks kam susėsti.
Taip ir bus, jeigu politikos pradalges ir toliau leisim guldyti konservatoriams ir jų „šaikai”.
Mes jau giedosim angelų chore, bet kaip reiks gyventi mūsų anūkams?
Maža žiūrėti į žvaigždes ir piktintis.
Spalio 13 – ąją visi turime ateiti į rinkimus ir daugiau niekada neleisti landsberginei gaujai valdyti mūsų valstybės.
Nes tai – ne partija. Tai – niekšų, išdavikų, savanaudžių, vagių ir melagių būrys.
Nieko jiems nepavyks ištrinti iš žmonių atminties ir Dievo knygos.
Tautos valia ir Aukščiausiojo rankos mostas atlygins jiems už viską.
Tauta jiems turi klausimų ir ne vieną. Tikrai turi. Bet tie klausimai bus pateikti Spalio 13 – ąją.
Prieš išeidami „užingridai” privalės nusilenkti tautai ir jos atsiprašyti. Visi.
Nes Lietuva verda lyg užvirintas pienas.
Tokio politinio šabakštyno Lietuvoje dar nebuvo niekada.
Tai – ne vien gėda. Jūs negalite nė įsivaizduoti, kaip jie laižo paskutinius valdžios lovio likučius, prastūminėdami paskutinius savo valdymo mėnesius.
Jie privalo pajusti adekvačią atsakomybę už tai, ką „nudirbo”, – už ignoruotus arba savo naudai susikurtas įstatymus, už nesilaikymą skaidrumo ir pagarbos žmogui principų, už šališkumą ir saviškių protegavimą, už demonstratyvų pažeidinėjimą kitaip mąstančių piliečių teisių, už privatizuotą Konstituciją, už mėgavimąsi, kad nuo jų parašo priklauso daugelio tarnybų sprendimai, žmonių gerovė, likimai, teisės, leidimai ir gyvenimai, už Seimo ir Vyriausybės bei sostinės savivaldybės pavertimą genderizmo ramsčiu, gėjų šou bizneliu, nuosavu „dvaru”, už savų malonumų apmokėjimą mokesčių mokėtojų pinigais, už viešųjų finansų naudojimą lygiai taip, kaip jie naudojasi savo nosine.
Jų valdymo pasekmės bus pernelyg skaudžios ir didelės.
Dar ilgai bus gėda prisiminti, kad jie valdė valstybę.
Piktintis jau nėra jėgų.
Man gėda kelti į šią paskyrą jų nuotraukas.
Bet tegul šios nuotraukos bus pamoka, kiek metų lietuviai klydo išsirinkdami savo šalies valdžią.
Klaidų daugiau kartoti nevalia.
Negalime leisti šiems naikintojams sunaikinti šeimos ir žmogiškosios tapatybės.
Negalime jiems leisti paversti Lietuvos – beteisių žmonių išmirimo zona.
Negalime sveikatos apsaugos leisti paversti tūkstantinėmis eilėmis pas gydytojus.
Negalime leisti žemės ūkio paversti „nendrinukių” apsauga.
Energetikos – neteisėtu pinigų paėmimu iš vartotojų.
Negalime leisti chaoso teisėtvarkoje.
Negalime leisti neteisėto miškų iškirtimo.
Negalime leisti sunaikinti Lietuvos mokyklų.
Negalime leisti Šeimos vadinti blogiu.
Negalime leisti, kad šalį gintų pinigai, o ne žmonės.
Kelkitės, lietuviai.
Dar ne tokius veikėjus įmanoma nukelti nuo postamentų.
Dar ne tokius išneša iš mauzoliejų.
Autorius straipsnio: Antanina Strumiliene
