„Aš ne tik nebuvau praradęs sąmonės, bet ir įstengiau judinti sužeistos kojos pirštus, todėl kai po operacijos pamačiau, jog kojos nebėra, patyriau šoką. Juolab, kad po to trijose kitose Ukrainos ligoninėse chirurgai pareiškė – kojos amputuoti nereikėjo“, – taip kalbėjo iš Kyjivo į Kauno klinikas pervežtas Ričardas Savickas.
Šį 55 metų verslininką, kartu su keturiais kitais savanoriais vežusį paramą Ukrainos kariams, prieš penkias savaites rusų raketos „Iskander“ skeveldra sužeidė Pokrovsko mieste. Donecko regione esančiame mieste prieš karą gyveno 50 tūkstančių žmonių, tačiau dabar dėl priartėjusios fronto linijos jame yra likę vos keli tūkstančiai gyventojų.
Birželio 24 dieną lietuviai į Pokrovską įvažiavo trimis visureigiais, vieną iš kurių atvežė padovanoti kariams. Dar atvežė padangų, droną, vaistinėlių, gesintuvų ir kitų reikmenų. Vos minėtus daiktus kieme už mūrinės tvoros ėmė iškrovinėti, už 200 metrų atskrido pirma „Iskander“ raketa, sugriovusi kelis namus ir užmušusi penkis bei sužeidusi 42 civilius.
Lietuviai apie aukas nieko nežinojo, bet skubėjo kuo greičiau iškrauti paramą ir išvažiuoti iš pavojingos vietos, nes rusai kartais po pirmos raketos į tą pačią vietą po kiek laiko paleidžia antrą. Kartu su lietuviais buvę du ukrainiečių kariai ragino nepanikuoti, teigė, kad rusai taikė ne į lietuvius, bet į kiek toliau esantį geležinkelio tiltą.
Po antros raketos, atskridusios vos pusšimtį metrų tolėliau, tapo aišku, kad rusai visgi taikėsi į lietuvius, apie kurių atvykimą jiems turbūt pranešė Maskvai talkinantys vietos išdavikai. „Mes buvome ką tik pabaigę išsikrauti ir ketinome sėsti į mašinas ir išvykti, kai akimirkai pamačiau atskrendančią raketą. Sušukau gultis ir pargrioviau šalia stovėjusį Ričką, po to pats kritau ant žemės ir pajutau kirtį į koją“, – pasakojo savanoris.
Pargriaudamas 59-erių bičiulį fotografą iš Kaišiadorių Ričardą Grigą, sužeistasis galimai jam išgelbėjo gyvybę, bet pačiam pritrūko laiko atsigulti ant žemės. Fotografui į delną pataikė kelios smulkios skeveldros, kurių vienos gydytojai nesiryžo ištraukti ir ji pasiliko visam laikui.
„Suveikė instinktas, kad turiu gelbėti bičiulį. Pastūmęs Ričką irgi puoliau ant žemės, bet krisdamas pajutau skausmą kojoje. Griūdamas mačiau kylantį ugnies kamuolį ir dūmų bangą, o ant žemės pasijaučiau tarsi apkurtęs, bet sąmonės nepraradau.
Po akimirkos sušukau: „Visi sveiki?“ Išgirdau Ričkos balsą: „Man ranka“, o aš sušukau: „Man koja“, ir netrukus visi mane apsupo, uždėjo turniketą, nunešė į mašiną ir per penkiolika minučių nuvežė į ligoninę“, – kalbėjo sužeistasis.
Spėjama, kad per minėtą sprogimą žuvo keli ir buvo sužeista keliolika ukrainiečių, tačiau Kyjivas neviešina informacijos apie incidentus, per kuriuos nukenčia kariškiai ar savanoriai užsieniečiai.
Abu Ričardai atskridus raketai stovėjo prie mašinos, o kiti trys bičiuliai buvo arti mūrinės tvoros, todėl išvengė skeveldrų krušos. Tačiau visi patyrė kontūziją ir net dabar dar jaučia galvos svaigimą, pykinimą. Vis dėlto didžiausi išbandymai laukė ir tebelaukia R. Savicko.
Kodėl Pokrovsko ligoninės chirurgai nupjovė jam koją, nepadarę rentgeno nuotraukos, nesukvietę medikų konsiliumo, ir nepasiuntė į tame pačiame mieste esančią geresnę karinę ligoninę, kol kas nėra aišku. Spėjama, kad chirurgai galėjo būti pervargę ar nepatyrę. Neatmetama ir versija, kad koją nupjovė tyčia, nes simpatizuoja Maskvai ir tokiu būdu siekė atkeršyti Vakarams atstovaujančiam lietuviui už paramą Ukrainai. Įvykį tiria tenykštė prokuratūra, o R. Savicko interesus nemokamai ginti apsiėmė viena Ukrainos advokatų įmonė.
