Prie karsto jie dar nieko neįtarė: po kelių valandų trims panevėžiečiams patiems prireikė karstų

Į paskutinę kelionę nušauto bičiulio palydėti atvykę trys panevėžiečiai nė nenumanė, kad vos po kelių valandų ir patys bus negyvi.

Pasakojant apie „tulpinių“ nusikaltimus, tenka persikelti į Biržus. Būtent ten vieną 1994 metų rugsėjo šeštadienį nuaidėję šūviai ne tik nutraukė šiame mieste veikusios „pašto karvelių“ gaujos vado Sigito Bareikos (33 m.) gyvybę, bet ir tapo įžanga į dar žiauresnį susidorojimą.

„Pašto karvelių“ vadas

Iki 1993 metų pavasario Biržuose ir jų rajone veikė organizuota nusikaltėlių grupuotė, vadinta „pašto karveliais“. Jos nariai vogdavo ir perparduodavo vogtus daiktus, taip pat palaikė ryšius su Panevėžio, Rygos, Šiaulių, Kauno bei kitų miestų nusikalstamomis struktūromis.

Gegužę iš Vokietijos į Biržus grįžo Sigitas Bareika-Cibė. Policija turėjo operatyvinės informacijos, kad Vokietijoje jis su bendrininkais vogė automobilius ir gabeno juos į Lenkiją.

Sugrįžęs Cibė iš karto perėmė vadovavimą „pašto karveliams“. Tuo metu nuo grupuotės atsiskyrė ir savarankiškai veikti pradėjo Virginijaus Jonaičio-Žibčiko gauja. Ją daugiausia sudarė nepilnamečiai, todėl didesnės įtakos nei Biržuose, nei aplinkiniuose miestuose ji neįgijo. Iš paties Žibčiko tyčiojosi ir Kauno mafijos atstovai, ir „tulpiniai“.

S. Bareikos grupuotė veikė aukštesniu lygiu. Ryšiai su Šiaulių „princais“, Kauno „daktarais“, taip pat Latvijos, Lenkijos ir Vokietijos gangsteriais padėjo Cibei nesunkiai įsitvirtinti kaip Biržų mafijos vadui. S. Bareika buvo teistas kelis kartus – pirmąsyk dar 1978 metais už vagystę. Kai kurios jam iškeltos bylos nuslopdavo, kitose teismai jį išteisindavo.

1990 metų balandį Biržų teismas S. Bareiką pagal kelis Latvijos, Baltarusijos ir Lietuvos baudžiamųjų kodeksų straipsnius nuteisė kalėti 4 metus ir 6 mėnesius. Tačiau Aukščiausiojo Teismo prezidiumas nuosprendį panaikino ir grąžino bylą nagrinėti iš naujo, nes „pašto karveliai“ iš Biržų teismo buvo pavogę ir sunaikinę baudžiamosios bylos dokumentus.

Nors byla buvo atkurta, jos kopijos Aukščiausiojo Teismo netenkino. Todėl Cibė triumfuodamas išėjo iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus.

Į namo antrą aukštą įmesta granata

Įtarta, kad S. Bareika teikė informaciją Šiaulių „mafijos tėvu“ save vadinusiam V. Antonovui, kai šis pradėjo reketuoti Biržų įmones. Vėliau kalbintas V. Antonovas sakė prisimenantis Cibę ir kitus „pašto karvelius“, tačiau 1993 metais jis jau buvo sulaikytas ir su S. Bareika-Cibe nebendravo.

Vis dėlto su Cibe buvo siejami visi tuo laikotarpiu Biržuose įvykdyti sprogdinimai. Daugelis vietos verslininkų jo grupuotei mokėjo duoklę už galimybę netrukdomai dirbti.

Tačiau kažkam Cibė tapo kliūtimi. 1994 metų sausio 1-osios naktį į jo namą Vytauto gatvėje buvo įmesta granata. Ji pateko į antrajame aukšte esantį kambarį, kuriame stovėjo kompiuteris ir televizorius.

Per sprogimą lengvai nukentėjo S. Bareikos žmona Erika. Nuo skeveldrų ją apsaugojo nuvirtęs stalas, todėl moteriai buvo tik nubrozdinta blauzda. Paties Cibės namuose nebuvo. Grįžęs jis stengėsi sunaikinti visus pėdsakus ir pasirūpinti, kad policija įvykio neužregistruotų. Jam tai pavyko – incidentas liko neištirtas. Tikėtina, kad S. Bareika numanė, kas tokiu būdu galėjo norėti jį pagąsdinti.

Viena kulka perskrodė širdį

Po pusmečio, rugsėjo 17-osios šeštadienį, S. Bareika-Cibė su Jonu Dzielziu išvažiavo pasivažinėti po miestą. Abu grįžo netrukus po vidurnakčio.

Sustojęs prie pirmajame namo aukšte įrengto garažo, S. Bareika prisiminė namuose palikęs raktus. Jis nuėjo prie durų paskambinti žmonai, kad ši nusileistų laiptais. J. Dzielzis liko prie automobilio.

Tuomet nakties tylą perskrodė šūviai. Už gyvatvorės pasislėpęs asmuo maždaug iš penkių metrų atstumo apšaudė Cibę. Sužeistas vyras dar sugebėjo perbėgti į kitą gatvės pusę, tačiau kaimyno kieme sukniubo. Aplink jį plėtėsi kraujo klanas.

Po penkių minučių atvykę medikai S. Bareiką skubiai išvežė į ligoninę. Kartu važiavo šūvių išvengęs J. Dzielzis ir sužeistojo žmona Erika. S. Bareika dar buvo sąmoningas ir automobilyje keikėsi, tačiau tai buvo paskutinės jo gyvenimo akimirkos. Cibė mirė ligoninės priėmimo skyriuje – viena kulka buvo pataikiusi tiesiai į širdį.

Matyti galėjo daugelis, bet liudininkų nebuvo

Biržų kioskų savininkai galėjo lengviau atsikvėpti, tačiau policijai prasidėjo intensyvus darbas. Vietos pareigūnams į pagalbą atvyko Generalinės prokuratūros specialistai.

Už gyvatvorės rasta vienuolika 9 mm kalibro šovinių tūtelių. Pagal specialistų nustatytus požymius nuspręsta, kad iš „Uzi“ automato šaudyta plačiu puslankiu, nes S. Bareiką pasiekė tik dvi kulkos. Kontrolinių šūvių į galvą nebuvo, todėl manyta, kad taip veikė ne samdomas žudikas.

J. Dzielzis galėjo žinoti, kas užsakė nužudymą. Informacijos galėjo turėti ir S. Bareikos žmona, tačiau galimi liudininkai tylėjo. Nors buvo maždaug pusė pirmos nakties iš šeštadienio į sekmadienį, tai dar nebuvo metas, kai visi gyventojai miega. Priešais Bareikų dviaukštį mūrinį namą stovėjo penkiaaukštis daugiabutis, iš kurio langų nusikaltimo vieta buvo matoma tarsi scena. Nepaisant to, visi tvirtino nieko nematę.

Byla taip ir nebuvo ištirta. Net vėliau, išaiškinus daugelį to laikotarpio gaujų nusikaltimų, nieko naujo apie S. Bareikos nužudymą nepaaiškėjo.

Jo šeimai tai buvo ne pirmoji skaudi netektis. 1990 metais per automobilio avariją žuvo Cibės brolis Rimas, o likus keliems mėnesiams iki S. Bareikos mirties buvo miręs ir jo tėvas.

Laidotuvėms prireikė balto „Cadillac“

S. Bareikos-Cibės laidotuvės tuo metu išsiskyrė prabanga. Prie laidojimo rūmų, kuriuose buvo pašarvotas nužudytasis, viena po kitos riedėjo brangios mašinos su Kauno, Vilniaus, Šiaulių ir Panevėžio registracijos numeriais. Tais laikais išskirtinių numerių įsigyti dar nebuvo galima, todėl iš jų buvo nesunku nustatyti, kuriame mieste registruotas automobilis.

Atvyko svečių net iš Latvijos ir Estijos. Gatvę prie laidojimo rūmų užpildė kramtomąją gumą kramtantys stambūs vyrai, o daugelį mafijos vadų lydėjo asmens sargybiniai.

Biržuose neatsirado automobilio, tinkamo prabangiam karstui vežti, todėl iš Kauno buvo pasamdytas baltas „Cadillac“.

14 val. 30 min. kortežas pagrindinėmis miesto gatvėmis pasiekė kapines. Dar po valandos S. Bareikos kapas jau buvo nuklotas gėlėmis ir vainikais. Giminės bei artimieji išvyko gedulingų pietų į kavinę „Apasčia“, o daugelis velionio „kolegų“ patraukė namo.

Tarp jų buvo ir balta „Mazda“ su Panevėžio registracijos numeriais BPA 242. Automobiliu važiavo panevėžiečiai Pavelas Sereikis-Paškė (40 m.), jo asmens sargybinis Gintaras Tamošiūnas (25 m.), Kęstutis Kalunda (20 m.) ir Gintas Maskoliūnas (27 m.). Policijos operatyvinėse suvestinėse buvo nurodyta, kad šia mašina į laidotuves atvyko Panevėžio „tulpiniai“.

Pakeliui namo – dar trys aukos

Balta „Mazda“ pajudėjo Panevėžio link, tačiau miesto taip ir nepasiekė. Apie ketvirtą valandą netoli Panevėžio ir Pasvalio rajonų ribos, ties Sereikonių kaimu, dideliu greičiu važiuojantį automobilį pasivijo kita mašina. Iš jos į „Mazdą“ buvo paleista šūvių serija.

Vairuotojo nebekontroliuojama „Mazda“ išlėkė į priešpriešinio eismo juostą ir trenkėsi į pakelės medį. Sumaitoto automobilio nuolaužose buvo rasti trys kūnai – P. Sereikio, G. Maskoliūno ir G. Tamošiūno.

K. Kalunda išgyveno – kulka jam pataikė į kaklą. Per apklausas jis tvirtino miegojęs ir nieko nematęs, nors tokia versija laikyta mažai tikėtina. Jos vyras laikėsi nuolat. Tiesa, po kelerių metų per vieną tardymą jis prasitarė atpažinęs vieną iš šaulių.

Nusikaltimo tyrimą pradėjo Pasvalio rajono ir Generalinės prokuratūros pareigūnai. Iš pradžių manyta, kad pagrindinis taikinys buvo P. Sereikis, o galbūt ir G. Maskoliūnas, nes kiti du automobiliu važiavę vyrai iki tol nebuvo patekę į policijos akiratį.

Teisėsaugai geriausiai buvo žinomas P. Sereikis-Paškė. Jis ne kartą teistas ir dalyvavo „tulpinių“ veikloje. Apie G. Maskoliūną policija turėjo tik operatyvinės informacijos. Šis dziudo imtynių sporto meistras iki sušaudymo nebuvo teistas, tačiau pareigūnai jį buvo pastebėję tarp skolų išmušinėtojų.

Tyrėjai nustatė, kad P. Sereikio ir kitų nužudymas buvo kruopščiai suplanuotas, tačiau tuo metu galėjo kelti tik įvairias versijas. Žudikų tapatybės paaiškėjo vėliau, tiriant „tulpinių“ bylas. Tuomet taip pat nustatyta, kad du nušauti vyrai tapo atsitiktinėmis aukomis.