Po žinios apie Klarko mirtį atšauktas koncertas: gerbėjų žodžiai veria širdį

Šeštadienį, rugsėjo 26-ąją, Lietuvą apskriejo skaudi žinia – mirė legendinis dainininkas Gintautas Kirkila-Klarkas. Jam buvo 64-eri. Netrukus Pagėgių savivaldybės kultūros centras paskelbė, kad spalio 8-ąją turėjęs vykti grupės „Balius“ koncertas atšaukiamas.

Gerbėjai jautriai atsisveikino

Po pranešimo komentarų skiltyje pasirodė daugybė jautrių atsisveikinimo žinučių atlikėjui.

Žmonės linkėjo G. Kirkilai-Klarkui ilsėtis ramybėje, reiškė užuojautą jo artimiesiems ir svarstė, kad nuolatinės kelionės į koncertus iš vieno Lietuvos krašto į kitą, pasirodymai vestuvėse bei kituose renginiuose, pasiruošimas, stresas ir grįžimai naktimis galėjo turėti savo kainą. Gerbėjai taip pat pabrėžė, kad atlikėją labai mėgo paprasti žmonės.

Prisiminimais apie ilgametį bičiulį su naujienų portalu tv3.lt pasidalijo ir Arūnas Valinskas. Jis papasakojo apie bendrą judviejų kelią bei atskleidė, kokią paskutinę žinutę iš Klarko gavo likus vos kelioms dienoms iki jo mirties.

Paskutinė žinutė įgavo skaudžią prasmę

A. Valinskas prisiminė, kad juos siejo daugybė bendrų darbų. Jie kartu koncertuodavo su grupe „Alergija“, kurioje tuomet buvo Klarkas, vėliau atsirado kitas kolektyvas, o galiausiai atlikėjas išgyveno savo žvaigždžių valandą su grupe „Balius“.

Pasak A. Valinsko, bendrų koncertų buvo ne keli ar kelios dešimtys, o šimtai. Jis teigė galėjęs įsivaizduoti daugelio kitų žmonių išėjimą, tačiau staigi Klarko mirtis jam tapo tikru šoku.

Ypač simboliškai dabar skamba paskutinė iš bičiulio gauta žinutė. Kai prieš kelias dienas žiniasklaidoje kilo šaršalas dėl A. Valinsko išvežimo į ligoninę, Klarkas buvo antrasis žmogus, parašęs jam ir palinkėjęs laikytis.

Pirmasis su A. Valinsku susisiekė Marijonas, o antrasis – Klarkas. Pašnekovas neslėpė liūdesio: vos prieš kelias dienas bičiulis ragino jį laikytis, tačiau pats neišsilaikė. A. Valinsko teigimu, dabar tai skamba makabriškai.

Išsiskyrė santūrumu ir patikimumu

A. Valinskas velionį prisimena kaip patikimą ir itin santūrų žmogų. Jų keliai daugybę kartų susikirto renginiuose, projektuose, koncertų salėse ir stadionuose.

Jis pasakojo, kad humoristai užkulisiuose neretai varžosi tarpusavyje, kuris papasakos geresnį anekdotą, todėl toks bendravimas prieš lipant į sceną gali varginti. Klarkas buvo kitoks – už scenos ribų daug kalbėti nemėgo ir, A. Valinsko atmintyje, buvo bene santūriausias iš kolegų.

Nors Gintautas turėjo sveikatos problemų, jis niekada nesiskųsdavo. A. Valinsko teigimu, apie tam tikrus negalavimus žinojo visi, tačiau jie neatrodė kritiniai, todėl tokia baigtis buvo visiškai netikėta.

Jis pabrėžė, kad santūrūs žmonės dažnai neviešina savo sunkumų ir neprasitaria, kai jaučiasi blogai. A. Valinskas pridūrė, kad Klarkas nugyveno gal ir ne patį ilgiausią, tačiau tikrai įdomų bei jo paties mylėtą gyvenimą.

Scena buvo Klarko namai, o pasirinktas žanras – jo gyvenimas. Pasak A. Valinsko, vieni atlikėją mėgo, kiti vertino kritiškai, tačiau abejingų jis nepaliko. Vieni grupės „Balius“ kūriniais žavėjosi, o kiti juos vadino kiču, tačiau Klarkas savo darbą atliko užtikrintai ir nuoširdžiai. Jis pasižymėjo puikiu vokalu bei klausa ir dainavo tai, ką pats norėjo bei rinkosi.

Lietuvos scenoje paliko ryškų pėdsaką

Gintautas Kirkila-Klarkas Lietuvos publikai buvo gerai žinomas kaip dainininkas, humoristas ir legendinės grupės „Balius“ narys.

Scenai jis skyrė kelis dešimtmečius. Pirmą kartą joje pasirodė dar paauglystėje, o profesionalią muzikinę karjerą pradėjo devintojo dešimtmečio pabaigoje.

Didžiausio populiarumo G. Kirkila-Klarkas sulaukė koncertuodamas su grupe „Balius“. Kolektyvo kūriniai „Palangos jūroj“, „Onyte, einam su manim pašokti“, „Ramunę baltąją“ ir kitos dainos tapo plačiai atpažįstamos, o populiarumo viršūnėje grupė sutraukdavo pilnas sales.