Po Aido Marčėno mirties išaiškėjo slėpta tiesa: žmona prabilo apie sunkią ligą ir kompiuteryje rastą tekstą
Kauno knygų mugėje surengtas jautrus prisiminimų vakaras, skirtas liepos 8 d. Anapilin išėjusiam poetui Aidui Marčėnui. Lietuvos leidėjų asociacijos inicijuotas susitikimas buvo sumanytas ne kaip liūdnas atsisveikinimas, bet kaip gyvybę, buvimą kartu ir bendrystę įprasminantis vakaras.
Renginį vedė Vitalija Maksvytė. Prisiminimais, poeto tekstais ir archyviniais vaizdo įrašais dalijosi jo gyvenimo draugė Violeta Žalytė, moderatorės pristatyta kaip rašytojo žmona ir mūza, sūnus Jurgis Marčėnas, rašytojas Alvydas Šlepikas bei poetas Gintaras Bleizgys.
Vienu svarbiausių vakaro motyvų tapo vaizdo įraše nuskambėję A. Marčėno žodžiai, kad kuo ilgiau žmogus gyvena, tuo darosi vis šviesiau. Nors beveik visas poeto gyvenimas prabėgo Vilniuje, jis buvo gimęs Kaune.
V. Žalytė pasakojo, kad atvykęs į Kauną Aidas visuomet aplankydavo savo gimtąjį namą Kęstučio gatvėje. Vaikystėje dideliame jo bute būsimasis poetas važinėdavo dviračiu.
Sūnus prisiminė tėvo suteiktą laisvę
Jurgis Marčėnas Aidą pirmiausia prisiminė kaip tėtį, leidusį vaikams būti savimi. Pasak sūnaus, jo tėvas turėjo retą privilegiją gyventi taip, kaip pats jautė esant teisinga. Pasakojimuose išryškėjo šiltas, jautrus ir prie materialių dalykų neprisirišęs žmogus.
Atvykusiam į Vilnių sūnui Aidas duodavo 15–20 įvairių žanrų muzikos kompaktinių plokštelių, vedžiodavosi jį po sostinės senamiestį. Prie Šv. Kazimiero bažnyčios tėvas pastatydavo Jurgį taip, kad kupolas virš jo galvos atrodytų tarsi karūna.
Per COVID-19 pandemiją, sustojus teatro veiklai, Jurgis nusprendė nufilmuoti ilgą pokalbį su tėvu – tokio atviro pašnekesio jiedu iki tol nebuvo turėję. Mažoje salėje jie kalbėjosi apie keturias valandas. Pokalbį fiksavo šešios apsaugos kameros, o Jurgio brolis tiesiogiai miksavo vaizdą ir iš kosmoso radijo bangų garsų sukūrė audioinstaliaciją.
Ši medžiaga virto filmu „Poetinės sekos“, kurį sudaro 3–4 maždaug valandos trukmės dalys. Jurgis šį kūrinį saugo ir ketina oficialiai įregistruoti.
Vakare rodytuose įrašuose Aidas kalbėjo, kad myli nedaug žmonių, tačiau juos myli labai stipriai. Jis taip pat svarstė nežinantis, ar mokėjo ir moka gyventi.
Poetas aptarė ir kūrybos prigimtį: jo teigimu, eilėraštis priklauso nuo laiko ir gali išnykti, tačiau poezija yra virš laiko ir išlieka net tada, kai autoriaus jau nebėra.
Apie sunkią ligą nežinojo net artimi žmonės
Ypač jautri vakaro dalis buvo V. Žalytės pasakojimas apie paskutinius poeto gyvenimo mėnesius. A. Marčėnas visą gyvenimą kartojo, kad egzistuoja dvi pagrindinės temos – meilė ir mirtis, o tarp jų telpa visas gyvenimas.
Violeta atskleidė, jog Aidas sunkiai sirgo, tačiau ligą nuo visų kruopščiai slėpė. Todėl jo mirtis bičiuliams ir visuomenei buvo netikėta.
Vėliau atsidariusi poeto kompiuterį ji nerado naujesnių kūrinių, išskyrus vieną iki tol nepublikuotą failą pavadinimu „Prieš mirtį“. Šį jautrų tekstą V. Žalytė Kauno knygų mugėje viešai perskaitė pirmą kartą.
Ji taip pat patvirtino, kad C. Miłoszo biografija buvo paskutinė prie Aido lovos gulėjusi knyga. Violeta ją rado jau po poeto mirties.
A. Marčėnas rašė ir apie savo „Atminties gatvę“. Kadaise joje kas pusantro žingsnio sutikdavo žmogų, su kuriuo sveikindavosi, tačiau ilgainiui joje neliko nė vieno pažįstamo veido. Poetas svarstė, kad čia pat, anapus šio gyvenimo, yra labai panaši gatvė.
Baigdama vakarą Violeta perskaitė vieną žinomiausių Aido eilėraščių. Jame kalbama apie būtinybę rašyti eilėraščius pasauliui pasibaigus – kasdien, tvirtai apsisprendus ir net sekmadieniais, nes tai yra šventė. Tekste taip pat perspėjama apie galą, jei Dievas numirtų anksčiau už kalbą, o kalba – anksčiau už pasaulį.
„Silpnosios pusės tėvas“ ir lemtingas Sigito Gedos iššūkis
Poetas Gintaras Bleizgys A. Marčėną pavadino savo „silpnosios pusės tėvu“, nes šis padėjo jam kūryboje priimti asmeninį pažeidžiamumą.
G. Bleizgys prisiminė maždaug 2010-uosius ir festivalį „Panevėžio literatūrinė žiema“. Skaitydamas eilėraščius jis tuomet pravirko. Vėliau, einant gatve pavalgyti, Aidas prie jo priėjo ir suteikė tokį palaikymą, kokio Gintaras teigė iki tol niekada gyvenime nepatyręs.
Rašytojas Alvydas Šlepikas pabrėžė, kad Aidas jam buvo ne tik draugas, bet ir autoritetas, itin kruopščiai poezijos amatą valdęs kūrėjas.
A. Šlepikas taip pat papasakojo komišką, bet poeto kūrybinį kelią nulėmusią jaunystės istoriją. Jaunas Aidas savo kūrinius parodė Sigitui Gedai, o šis pareiškė, kad jam jokiu būdu nederėtų rašyti rimuotai, nes to nemoka, nesugeba ir nesugebės.
Toks vertinimas Aidą paskatino užsispirti – jis nusprendė nuo šiol rašyti tik rimuotai. Ilgainiui A. Marčėnas tapo vienu aukščiausio lygio rimo specialistų lietuvių literatūroje.
Vakare A. Šlepikas perskaitė Aido „Vienaelį“ apie tikėjimą, išjudinantį kalną, ir abejonę savo tikėjimu, jei kalnas nepajuda.
