Gyvenu viena su dviem vaikais, 7 ir 14 metų berniukais. Gyvenau viena ilgą laiką, o pastarąjį pusmetį su mumis gyvena mano mama.
Dėl persikėlimo į kitą šalį buvo labai sunku vienai, tačiau tvarkėmės kartu, vyresnysis sūnus padėjo su jaunėliu, bėgiojome šen ten ir viskas pavyko, gyvenome ne stabiliai, bet ramiai. Kasdien man skambindavo mama ir verkdavo, kaip ji serga ir kaip jai sunku gyventi vienai, prašėsi į svečius.
Aš dirbu ir vaikai, galima sakyti, pusdienį vieni namuose. Ji pastoviai jų gailėdavo telefonu, sakydavo, kaip blogai, kad vaikučiai vieni ir kaip ji norėtų pabūti su jais. Taigi, pakviečiau ją pas mus.
Ji tuoj pat atvyko. Ir staiga pradėjo čia sirgti, tai širdis, tai spaudimas, aš kelis kartus darbe ėmiau išeiginių, nes bijojau palikti ją vieną. Pas gydytoją eiti negalėjome, nes nebuvo draudimo.
Paskui ji ėmė verkti, kad kaip jai reikėtų susitvarkyti, kad būtų kartu su mumis ir gydytųsi, nes labai serga ir namo niekaip. Nubėgau padaryti visų dokumentų ir visų pirma draudimo. Per tuos mėnesius ji buvo pilnai mano išlaikoma.
Mano persikėlimas nebuvo suplanuotas, atlyginimas nedidelis, bet mums su vaikais pragyvenimui užtenka. Užregistravau, pati užsiėmiau visais dokumentais. Nuo jos registracijos momento nieko nepasikeitė.
Tik po to, kai deklaravau jos gyvenamąją vietą, ji turi mokėti už butą ir komunalinius savo dalį, kadangi man nuėmė subsidiją, o jos dalį dabar moku aš, nes aš dirbu, tai atrodo, kad galiu ir už motiną užmokėti, kaip ji sako.
Be to, ir vaikams nuo jos atvykimo niekas nepagerėjo, jie išvis nustojo manęs klausyti, ėmė peštis, bartis,vyresnysis nieko nenori padėti, nedaro pamokų su jaunėliu kaip anksčiau. Mano mama pastoviai savo kambary internete. Į vaikus nereaguoja. Sako: „tai tavo vaikai, ką nori, tą ir daryk“.
Kai nespėju paimti iš mokyklos, sako: „kaip nors pati, aš sergu ir iki mokyklos nenueisiu“. Viena, ką gali padaryti, tai paruošti valgyti. Ir už tai ačiū su mūsų krūviu darbo dienomis.
