Dar prieš keliolika metų Arūno Bimbos senelių sodyboje augo vos dvi rožės. Šiandien čia, rožių sode, žydi apie 300 įvairių veislių rožių, kurioms meilė užgimė visiškai netikėtai, o grožis patraukia ir visiškai svetimus žmones – pasidairyti ir pasigrožėti sustoja net važiuojantys pro šalį.
Arūnas – grynakraujis kaunietis, augęs pačiame laikinosios sostinės centre. Daugelį metų jis buvo tikras užkietėjęs miestietis ir pripažįsta daug metų nemėgęs kaimo, tačiau dabar čia atranda didžiausią atsipalaidavimą.
Nuo dviejų močiutės rožių – iki įspūdingos kolekcijos
Šeimai likusios senelių sodybos Panemunėlio geležinkelio stoties gyvenvietėje vyras pats pasiūlė tėvams neparduoti. Aplink sodybą – daugybė ežerų, todėl pirminė mintis buvo, kad galės čia apsistoti atvykęs žvejoti, bet jokių grandiozinių planų sodybai neturėjo, tuo labiau minties, jog kažkada čia augins visą galybę rožių.
Jis prisimena, kad paveldėtoje sodyboje buvo likę daugybė įvairiausių močiutės gėlių – vien krokų buvo 12 skirtingų rūšių, o rožės – tik dvi, bet šios pasirodė tokios žavios ir paslaptingos, kad ranka nekilo jų naikinti.
Dabar net sunku patikėti, kad kadaise, prieš maždaug 14 metų, čia augo vos dvi rožės, nes šiandien A. Bimba augina apie 150 skirtingų veislių ir apie 300 rožių krūmų. Šia ne vieno rožių juokais vadinama „liga“ jį užkrėtė visiškai netikėta pažintis – viskas prasidėjo nuo vieno nusukimo nuo kelio.
„Iš Kauno važiuoju Raudondvario plentu, tada čia dar gyveno Ričardas ir Ona Elijošiai, jie turėjo nuosavą namą ir kabėjo užrašas „rožių sodinukai“ – vieną kartą paprasčiausiai ten užsukau. Pamačiau jų kiemus, ten – vien rožės ir nesusilaikiau, nusipirkau gal du ar tris sodinukus pasibandymui“, – prisimena pašnekovas.
Pirmosios savarankiškai pasodintos rožės kuo puikiausiai prigijo ir buvo ne tik gražios, bet ir simboliškos – net legendose, pasakose ar dainų eilutėse jos iškeliamos kaip ištikimybės, grožio ir išdidumo simbolis.
Taip kiemas pamažu pildėsi vis naujomis rožėmis, nors pradžioje buvo ir nesėkmių – kol nebuvo susipažinęs su jų auginimo subtilybėmis, po žiemos rožes rado visiškai nušalusias, išskyrus dvi senąsias, sodintas dar močiutės.
„Senovinės veislės atlaikė kažkaip, o kitos neišgyveno. Pamenu, nukarpiau jas visas, neturėjau nei sekatorių, nieko nežinojau. Bet kitais metais vėl tęsiau, pavasarį pasodinau naujas rožes, dar gražiau man pasirodė, dar daugiau nusipirkau.
Elijošiai pradėjo mokinti mane, kaip ką daryti, kad reikia rožes dengti, kuo purkšti nuo ligų, nuo vabalų, nes, būdavo, ir vabalai, ir ligos puola, o aš nieko nežinau“, – apie rožių auginimo pradžią pasakojo A. Bimba.
Rožės auga taisyklingai susodintos eilėmis
Metams bėgant plėtėsi ne tik rožių kolekcija, bet ir žinių bagažas. Vyras pripažįsta, kad ir dabar pasitaiko visokių atvejų, bet net merdinčių rožių niekada neišmeta – perkelia į kitą vietą, šalia sklype iškasto tvenkinio.
„Patikėkit, šiais metais ant to pylimo, kur auga pušys ir eglės, pasodintos rožės atsigavo ir žydi tokiom ryškiom spalvom, kad net gražu žiūrėti. Augalas atsidėkoja, nežinau, kaip kitaip pasakyti“, – šypteli vyras.
Vis tik didžiausia pažiba yra sodybos kiemas, kuriame žydi daugiausiai žiedų. Arūnas pasakoja, kad krūmai susodinti ne į, kaip pats sako, „rūtų darželius“, o išlaikant tarpus, kad rožės tarpusavyje nesiliestų, pridėdamas, kad taip siekia sumažinti ligų plitimą. Be to, ir jam pačiam taip daug gražiau.
„Nors pagal specialybę esu inžinierius, iš pradžių rožes pievoje išmėčiau bet kaip, o dabar jau susodinau taisyklingai eilėmis, kad su žoliapjove būtų greičiau ir paprasčiau pravažiuoti. Dabar jau apskaičiavau, kad su žoliapjove būtų patogu apsisukti“, – prideda pašnekovas.
Sukūrė savitą rožių priežiūros sistemą
Paklaustas, kaip prižiūri rožes, A. Bimba neslepia tai darantis galbūt kitaip nei kai kurie kiti augintojai. Vyras paaiškina, kad gyvenant Kaune ir turint galimybę atvykti į sodybą tik savaitgaliais ir per atostogas, kurias specialiai rožių priežiūrai ima pavasarį, vasarą ir rudenį, taikydamas kitokius priežiūros metodus paprasčiausiai fiziškai nespėtų visko padaryti, todėl daro taip, kad ir jam, ir rožėms būtų gerai:
„Aš rožių niekada neraviu ir nelaistau. Tik pavasarį vieną kartą visas rožes apkasu, išpurenu labai gerai, išraunu visas piktžoles, sukasu, apeinu, o toliau su žoliapjove apipjaunu.“
Be to, pavasarį, išrovęs piktžoles ir išpurenęs žemę aplink rožes, vyras pradeda augalus aprūpinti reikalingomis maistinėmis medžiagomis – trąšomis purškia per lapus, kad jas greičiau pasisavintų, ir tręšia kas dvi savaites.
„Nemeluosiu, naudoju ir fungicidus, ir insekticidus, nes paprasčiausiai kitaip plinta ligos ir puola kenkėjai. Nupurškiu jais du kartus per metus.
Turiu atskirą plotą pasisodinęs rožių, iš kurių darau hidrolatą sau asmeniškai, todėl jų nepurškiu, ir skirtumas kaip diena ir naktis. Tos rožės, kurių nepurškiu, pastoviai serga“, – pastebi rožininkas.
Rudenį rožės apmulčiuojamos nurūgštintomis durpėmis. Priklausomai nuo krūmo dydžio, jų pila nuo vieno iki trijų kibirų, suformuoja kauburėlį. Sako, jei tik galėtų, norėtų visas dengti žiemai, bet viskas atsiremia į galimybes.
Atėjus pavasariui durpės nenuimamos – jas išsklaido ir šios pasitarnauja kaip apsauginis sluoksnis: „Jeigu yra daug lietaus, durpės sugeria vandenį, o jeigu vandens trūksta, automatiškai durpės neleidžia išgaruoti vandeniui.
Man tai svarbu, nes aš nelaistau nei savo daržo, nei rožių – per savo praktiką 14 metų išbandžiau ir taip darau, turiu savo taktiką ir ją taikau, bet neperšu to kitiems.
Mano giliu įsitikinimu, jeigu jūs augalą pradedat laistyti, jūs turite pastoviai laistyti, nes kai palaistai, augalo šaknys eina į viršų, vandens ieško aukščiau. O kai augalą pasodini žemėje ir nelaistai, aišku, pradžioje jis būna pavargęs, bet šaknys eina gilyn ir tada išlieka stipriausi, jie įsitvirtina, ir ima drėgmę iš giliau.“
Paklaustas apie rožių genėjimą, A. Bimba pažymi, kad niekada negeni jų rudenį – pasilieka šį darbą pavasariui, tik rožių vegetacijos sezonu nuolat šalina ligų ar kenkėjų pažeistus lapus. Nuolat šalinami ir nužydėję žiedai. Prieš kiekvieną kirpimą Arūnas dezinfekuoja žirkles, o žiedus meta tiesiog ant pievos ir surenka su žoliapjove.
„Žolei su nukarpytais žiedais turiu atskirą mulčio krūvą, kurioje pūdau penkerius–šešerius metus, ir tas mulčias man puikiai tinka kaip gera žemė į daržą. Šios žemės jokiu būdu nenaudoju ant rožių, nes vis tiek išlieka ligų pradai – nerizikuoju, o daržui, pavyzdžiui, bulvėms ar svogūnams, man puikiai tinka“, – pasakoja jis.
Pravažiuojantys stoja ir prašo apžiūrėti rožyną
Skirtingų spalvų, formų ir aromatų žiedų įvairenybė žavi ne tik pati Arūną, kuris šią vietą dabar vadina tikrų tikriausiu pabėgimo nuo miesto šurmuliu, atsipalaidavimo ir grožio kampeliu. Užsukti į jo kiemą prašosi ir visiškai nepažįstami žmonės.
„Žmonės važiuoja pro šoną, sustoja, nes nori pasižiūrėti – visiems jiems sakau „prašom, užeikit“, kiti specialiai pasiskambina, susideriname, atvažiuoja ir iš senelių globos namų“, – šypteli Arūnas, pridėdamas, kai kai kurie atvykusieji atsisveikindami iškart sako, kad sugrįš ir kitąmet.
Rožių grožį praturtina ir lentos su gražiomis mintimis, dėmesį patraukia liežuvio formos suoliukas, įvairūs įdomūs akcentai, papildantys grožio oazę.
Vaikščiodami po vyro kiemą, žmonės ne tik grožisi ar fotografuoja, bet ir klausinėja, prašo patarimų, o išvyksta su A. Bimbos rankų darbo dovanomis – paties gamintais muilais su rožėmis ar žvakėmis. Vyras prideda nieko negaminantis prekybai, tik sau.
Davė naudingų patarimų auginantiems rožes
Paklaustas, kokius TOP 3 patarimus duotų kitiems rožių augintojams, Arūnas pirmiausia primena rinktis rožių veisles ne pagal grožį, kitas patarimas – įsivertinti jų savybes ir ieškoti tų, kurios pritaikytos mūsų klimato sąlygoms, atsparios šalčiui ir ligoms.
„Nesvarbu, kad rožė graži – aš irgi turėjau tokių gražių rožių ir, atrodo, norėčiau dar jų turėti, bet jas be proto puola ligos, žiemą būtina dengti, nes kitaip visiškai nušals.
Žinau žmonių, kurie prisižiūrėję gražių perka, negaili pinigų, pasisodina pavasarį, o kitą pavasarį jos jau būna nušalusios“, – pastebi pašnekovas.
Savaime suprantama, rožėms reikalinga ir tinkama priežiūra, bet, jo manymu, užvis svarbiausia mylėti augalą.
„Iš tikrųjų, rožė nėra lepus augalas, tiktai reikia labai daug meilės įdėti ir negailėti savęs, mylėti tą augalą. Jeigu mylėsi rožę, ji tau atsidėkos tikrai ne lepumu, o visu atsiskleidžiančiu grožiu“, – įsitikinęs Arūnas.
