Noriu su jumis pakalbėti viena tema, kuria mūsų šeimoje man neleidžiama kalbėti. Tai mano šešiamečio anūkėlio auginimas. Aš jį be galo myliu, svajoju, kad jis išaugtų nuostabiu ir geru žmogumi.
Tačiau tai, kaip jį auklėja marti, man kelia didelį susirūpinimą, nes bijau, kad ateityje jis neturėtų psichologinių problemų.
Viešėjau sūnaus namuose. Susitinkame ten retai, anūką matau taip pat retai. Sūnus dirba tolimųjų reisų vairuotoju, tad jų namuose būna retas svečias. O kai jo nėra, aš pas martelę beveik niekada nevažiuoju, nes gyvenu kitame mieste, dar dirbu.
Pasisiūliau anūkėliui prieš miegą paskaityti pasaką, bet pamačiau, kad jis eina miegoti ne į savo kambarį, o į tėvų lovą.
Paaiškino, kad visada miega su mama, o kai tėtis būna namuose – tada miega vienoje lovoje visi trys. Su mama miega ne košmarą susapnavus ar sergant, o nuolatos.
Man net akys ant kaktos išsprogo. Šešiametis vis dar tėvų lovoje? Sūnus su žmona ir taip retai matosi, o ką suaugusiems veikti lovoje, kai tarp jų miega vaikas? Juk sūnus yra vyras, jam taip pat reikia prisilie
Ilgas savaites būdamas kelyje to neturi. Bet ir grįžęs namo negali su žmona dviese pabūti. Sakau tai ne šiaip sau. Man rūpi anūko ir sūnaus gerovė.
Kitą dieną bandžiau vaikams aiškinti, kad tai nenormalu. Taip jie kenkia ne tik savo santykiams, bet ir vaiko psichikai. Bandžiau užsiminti, kad šešiamečiui miegoti apsikabinus mamą nedera. Juk jau visas vyrukas, jam reikia mokytis miegoti vienam, savarankiškai, atsiskirti nuo tėvų.
