Ona Petraitienė sėdėjo ligoninės skvere ant suoliuko ir verkė. Šiandien jai sukako 70, tačiau nei sūnus, nei dukra neatvažiavo, nepasveikino.
Tiesa, palatos kaimynė, Eugenija Simutienė, pasveikino ir net įteikė jai nedidelę dovanėlę. O dar sanitarė Marytė obuoliu pavaišino gimtadienio proga. Pensionas buvo padorus, tačiau personalas šiaip jau abejingas.
Žinoma, visi žinojo, kad senukus čia atveža nugyventi paskutines dienas vaikai, kuriems jie tampa našta. Ir Oną Petraitienę čia atvežė sūnus, kaip jis pasakė, pailsėti ir pasigydyti, o iš tiesų ji tiesiog trukdė marčiai.
Juk butas buvo jos, tai paskui sūnus įkalbėjo perrašyti „dovanojimą“. Kai prašė pasirašyti popierius, žadėjo, kad ji kaip gyveno namuose, taip ir gyvens. Tačiau iš tiesų pasirodė kitaip, jie iškart visa šeima persikėlė pas ją ir prasidėjo karas su marčia.
Toji buvo amžinai nepatenkinta, ne taip pagamino, tai vonią nešvarią paliko ir daug kito. Sūnus iš pradžių užstodavo, o paskui nustojo, pats kartais aprėkdavo. Paskui Ona pastebėjo, kad jie ėmė apie kažką šnibždėtis, o kai ji įeidavo į kambarį – nutildavo.
Ir štai kartą ryte sūnus užvedė kalbą apie tai, kad jai reikia pailsėti, pasigydyti. Motina, žiūrėdama jam į akis, karčiai paklausė:
– Į prieglaudą mane atiduodi, sūneli?
Jis paraudo, sunerimo ir kaltai atsakė:
– Na ką tu, mama, tai paprasčiausia sanatorija. Pagulėsi mėnesį, o paskui atgal namo.
Atvežė ją, greitai pasirašė popierius ir skubiai išvažiavo, pažadėjęs greitai grįžti. Tik vieną kartą ir pasirodė: atvežė du obuolius, du apelsinus, paklausė, kaip reikalai ir neišklausęs iki galo kažkur išlėkė.
Štai ir gyvena ji čia jau antrus metus.
