Ne vienerius metus jie gyveno kartu. Metai bėgo. O Dievas vaikų nedavė. Visų pažįstamų namai buvo pilni vaikų balsų. Ir jau vyresniame amžiuje sprendimas atėjo pats – paimti vaiką iš prieglaudos.
Atėjus į kūdikių namus, jiems parodė tik atvykusias naujokes, dvynukes, kurių atsisakė.
Jos žiūrėjo tokiomis akimis, lyg sakytų: „Na kurgi tu taip ilgai buvai, mama?“
Nusigręžti nuo jų neužteko jėgų.
Ir prasidėjo gyvenimas, prie kurio jie visiškai nepripratę – triukšmingas, probleminis, su rūpesčiais, vaikų verksmu, juoku, su vaikiškomis ligomis.
Ji buvo motinystės atostogose su jomis. Sutuoktinis dirbo toliau. Vienas. Pinigų vos pakako dvigubai padidėjusiai šeimai. Vyrą ištiko infarktas ir jis mirė.
Ji, su dviem mažomis dukrelėmis, be pajamų, vos suvesdama galus, puolė į gilią depresiją.
Ką daryti?
Reikia išeiti į darbą. Nors anglų kalbos mokytojos darbas nebuvo gerai apmokamas, bet kitos išeities nebuvo.
Mokyklos pedagogų kolektyvas suprato jos padėtį. Mažyles įtaisė lopšelin.
Taip ir gyveno…Daug metų. Mergaitės po darželio mokėsi ten pat, toje mokykloje. Kažkas joms jau papasakojo, kad kažkur jos turi tikrąją motiną. Tada ji nieko ir nebeslėpė nuo jų, papasakojo visą tiesą, kad ji netikra jų motina.
Ir paaugusios mergaitės nusprendė ją surasti. Susiruošė ir nuvažiavo pas ją. Bet toji nė per slenkstį jų neleido. Leido suprasti, kad joms savas gyvenimas, jai savas. Ir jos grįžo pas įmotę. Juk ji myli ir priims. Nors įmotei, žinoma, tai buvo nemalonu. Bet ji to neparodė ir apie tai niekada nekalbėjo.
O po kurio laiko dar ir išleido jas mokytis medicinos seselėmis. Davė, kaip sakoma, kelialapį į gyvenimą. O toliau jau pačios.
Ji stengėsi duoti joms viską, ką turi duoti rūpestinga motina. Mergaitės užaugo ir ištekėjo, ir anūkai gimė. Paskui viena jų išsiskyrė su vyru. Jai reikėjo padėti su vaiku. Ji paprašė motinos išeiti į pensiją ir padėti jai.
Ji taip ir padarė, išėjo į pensiją ir padėjo dukrai su anūku. Paimdavo iš darželio, vesdavo į būrelius, gamindavo pietus ir vakarienę. O vakarais, kai dukra grįždavo, eidavo namo.
Bet štai dukra vėl susiruošė tekėti ir motinos jai nebereikėjo. Dukrai nebereikėjo jos pagalbos ir ji kažkaip atitolo. Iš pradžių nustojo kviesti į svečius, o paskui rečiau skambino…
Tas pats nutiko ir su kita dukra, ši gyveno kitame mieste, į svečius atvykdavo retai, pas save irgi dažnai nekvietė, nes pastoviai būdavo komandiruotėse.
Ir vieną dieną ji eidama iš parduotuvės pamatė, kad jos anūką už rankos veda kažkokia moteris. Jai pasidarė labai smalsu, kas ji, įsidrąsino ir priėjo. Anūkas jas pristatė ir pasakė, kad tai jo naujoji močiutė. Vėliau viską išsiaiškinus pasirodė, kad tai tikroji jos mergaičių motina. Jos visgi užmezgė bendravimą su ja ir tuo pačiu nutolo.
Nepasakosime, ką išgyveno toji moteris tada. Jūs ir patys supratote. Ačiū jos draugėms ir kolegėms, kurios ją palaikė tuo metu.
O mergaitės tegu visam laikui įsimena:
„Ne ta motina, kuri pagimdė, o ta, kuri užaugino“.
