Minimalios algos klausimas įžiebė karštą ginčą: darbdavių ir profsąjungų pozicijos išsiskyrė
Neseniai minėta Oraus darbo diena dar kartą atkreipė dėmesį į visame pasaulyje aktualią orumo darbovietėje problemą. Lietuvoje bene daugiausia ginčų kyla dėl minimalios algos: dalis gyventojų tvirtina, kad iš jos išgyventi nebeįmanoma, tačiau yra ir manančių priešingai.
Apie darbuotojų orumą laidoje diskutavo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos valdybos narys Raimondas Tamošauskas ir Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovė Aurelija Maldutytė.
Orus darbas – ne vien atlyginimas
R. Tamošauskas priminė, kad 2008 metais profesinės sąjungos nutarė kalbėti ne tik apie darbą apskritai, bet ir apie orų darbą. Jo teigimu, ši sąvoka neapsiriboja atlyginimu ar minimalia alga.
Pasak jo, pirmiausia žmogui būtina patenkinti bazinius poreikius – turėti maisto, drabužių ir lėšų pragyvenimui. Nors kalbant apie darbą atlygis pagrįstai minimas pirmiausia, kur kas rečiau aptariama, kokio dydžio jis turėtų būti.
R. Tamošausko vertinimu, diskusijose dažniausiai apsiribojama minimaliu atlygiu, o jo dydį mėginama sieti ne su tikraisiais žmogaus poreikiais, bet su verslo galimybėmis mokėti.
Jis pabrėžė, kad žmogus dirba ne vien tam, kad išgyventų ar savo sąskaita praturtintų kitą. Darbuotojui reikia būsto, maisto ir drabužių, o turint šeimą – galimybės vaikams suteikti tinkamą išsilavinimą. Taip pat turėtų būti įmanoma bent kartą per metus normaliai atostogauti, pasirūpinti sveikata ir ateitimi senatvėje.
Kartu jis pažymėjo, kad oraus darbo samprata apima ne tik užmokestį, bet ir darbo sąlygas.
Lietuva pagal nelaimes darbe Europoje atrodo prastai
Kalbėdamas apie kitus oraus darbo elementus, R. Tamošauskas išskyrė darbų saugą. Jo teigimu, pagal šį rodiklį Lietuva Europos kontekste atrodo gana blogai.
2023–2024 metais Europoje šimtui tūkstančių žmonių teko 1,6 mirtino nelaimingo atsitikimo, o Lietuvoje šis rodiklis siekė 3,4 – daugiau nei dvigubai.
R. Tamošauskas taip pat prisiminė maždaug prieš penkerius metus vykusį seminarą, kuriame darbų saugos specialistai, darbdaviai ir profesinių sąjungų atstovai diskutavo apie saugumą. Tuomet darbų saugos specialistai išsakė mintį, kad darbuotojui dirbant nesaugiai pagrindinė atsakomybė tenka darbdaviui, nes būtent jis turi administracinių priemonių darbuotojo elgesiui paveikti.
Darbdavys taip pat privalo užtikrinti tinkamas darbo priemones ir reikiamus mokymus. Pastarųjų, R. Tamošausko nuomone, Lietuvoje taip pat trūksta.
Darbdavių atstovė: minimalios algos turėtų pakakti
A. Maldutytė sutiko, kad kiekvienas žmogus turi teisę į orų darbą. Vis dėlto ji pabrėžė, jog atlyginimo dydis pirmiausia priklauso ir nuo paties žmogaus atsakomybės – jo pasirengimo bei pasirinktos specialybės. Pasak jos, svarbūs ir asmens lūkesčiai bei tai, ko jam reikia, kad gyvenimas atrodytų visavertis.
Jos teigimu, būtent todėl atlyginimai skiriasi, o už nekvalifikuotą darbą gali būti mokama minimali alga. A. Maldutytė mano, kad jos pakanka, nes šis dydis nustatomas pagal Europos Sąjungoje sukurtas taisykles.
Ji taip pat pažymėjo, kad Lietuva vienais metais aplenkia tempą, kuris turėtų būti taikomas atsižvelgiant į prognozuojamą vidutinį darbo užmokestį.
Atsakydama į profesinių sąjungų priekaištus, kad darbdaviai kaupia pelną ir nesidalija su darbuotojais, A. Maldutytė tokį vertinimą atmetė. Pasak jos, Lietuvoje darbo užmokesčiui skiriama didesnė darbdavio pajamų dalis nei vidutiniškai Europoje, todėl sisteminės problemos šalyje nėra.
Ji pridūrė, kad apie pavienes nesąžiningas įmones reikėtų kalbėti konkrečiai, o diskusijoje vertinami skaidriai ir sąžiningai veikiantys darbdaviai. Jos nuomone, būtina išlaikyti normalią pusiausvyrą ir nereikalauti iš darbdavio to, ko neįmanoma suteikti.
Profsąjungų atstovas pateikė kitus skaičius
R. Tamošauskas atsakė, kad dažnas atlyginimų temos kartojimas tik patvirtina jos svarbą Lietuvoje. Anot jo, apie darbo vietų atmosferą ir vadinamuosius „vaibus“ bus galima plačiau kalbėti tik tada, kai žmonės jausis visiškai užtikrinti dėl savo gyvenimo.
Reaguodamas į A. Maldutytės argumentus, jis rėmėsi oficialia statistika: Europoje atlyginimams tenka 55–56 proc. BVP, o Lietuvoje – 46–48 proc.
R. Tamošauskas taip pat kėlė klausimą, ar teisinga mažai uždirbantį žmogų kaltinti dėl neva netinkamai pasirinkto darbo. Jo manymu, tokiu atveju reikėtų įvardyti, kurių darbų visuomenei nereikia, jei dalis jų vertinama taip menkai.
Jis atkreipė dėmesį, kad minimaliai apmokami valytojų, pagalbinių darbininkų ir kiti panašūs darbai laikomi nevertais didesnio atlygio. Tačiau, pasak jo, kelias dienas darbe nepasirodžius įmonės direktoriui tai nebūtinai būtų pastebėta, o neatėjus valytojai ar įrenginio operatoriui pasekmes pajustų visi.
