Migrantų skaičiai įžiebė aršią diskusiją: įvardijo ribą, po kurios Lietuva gali tapti nebeatpažįstama

Per pastaruosius metus Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius gerokai padidėjo. Viena pusė pabrėžia, kad be atvykusių darbuotojų daliai verslų būtų sunku išsiversti, kita įspėja, jog dabartinis migracijos mastas ir tempas ilgainiui gali pakeisti pačią valstybę.

Ar skirtingus migrantų srautus galima vertinti vienodai?

Į Lietuvą atvykstantys žmonės sudaro labai įvairias grupes: tai nuo karo pabėgę ukrainiečiai, dalis Rusijos piliečių, darbo migrantai iš Baltarusijos ir, tikėtina, didžiausias srautas iš Vidurinės Azijos valstybių. Diskusijoje keliamas klausimas, ar visus juos pagrįsta laikyti viena problema.

V. Sinicos teigimu, nors tarp šių grupių yra svarbių skirtumų, esminė problema yra ne migrantų kilmė, o bendras reiškinio mastas. Jis pastebi tendenciją diskusiją kreipti į tai, iš kokių šalių reikėtų atsivežti darbuotojų – pavyzdžiui, uždarius jo vadinamą verbavimo centrą Uzbekistane, žmonių ieškoti Filipinuose.

Jo vertinimu, tai galėtų pagerinti padėtį, tačiau neišspręstų pagrindinio klausimo. Jeigu Lietuvoje jau yra apie 200 tūkst. atvykėlių, o vežėjų asociacijų atstovai, valstybei leidus, norėtų dar 200 tūkst., tokių pokyčių integruoti esą neįmanoma. V. Sinica perspėja, kad tokiu atveju šalis taptų nebeatpažįstama, o migrantų sumokami mokesčiai ir ekonominė nauda to nekompensuotų.

Jis ragina ieškoti pusiausvyros: tam tikras užsieniečių skaičius darbo rinkai yra būtinas, tačiau, jo įsitikinimu, nemaža dalis darbuotojų šiandien atvežami todėl, kad samdyti juos pigiau ir jie sutinka dirbti prastesnėmis sąlygomis.

Kokia migrantų riba būtų priimtina?

Paklaustas, koks migracijos mastas Lietuvai būtų normalus, V. Sinica priminė, kad tris dešimtmečius po nepriklausomybės atkūrimo šalyje gyveno apie 50–60 tūkst. užsieniečių ir šis rodiklis buvo gana stabilus.

Jis pripažino, kad dėl dabartinių demografinių aplinkybių prie tokio skaičiaus grįžti neįmanoma, tačiau valstybė, jo nuomone, turėtų siekti, kad užsieniečių būtų iki 100 tūkst.

Ar Lietuva migrantų įsileido per daug?

V. Janulevičius sutiko, kad skaičiai iškalbingi, tačiau paragino bendrą migrantų skaičių išskaidyti į atskiras grupes. Jo nuomone, Lietuvoje iš esmės nėra nuoseklios migracijos tvarkos: ribojimai griežtinami neturint aiškios migracijos politikos ir ilgalaikės strategijos, o pats klausimas politizuojamas.

Pasak jo, nėra plano, kaip ateityje pakeisti į pensiją išeinančius žmones, nors Lietuvos gyventojų skaičius mažėja. Po 2008–2009 metų krizės iš šalies emigravo daug žmonių. Kita vertus, praėjusiais metais į Lietuvą sugrįžo daugiau gyventojų, nei gimė naujagimių.

V. Janulevičiaus pateiktais duomenimis, Lietuvoje yra apie 220–230 tūkst. imigrantų. Tačiau nuolatinius leidimus gyventi turi tik kiek daugiau nei 20 tūkst. žmonių. Visi kiti naudojasi laikinais leidimais, kuriuos pažeidimų atveju galima panaikinti, o žmogų išsiųsti iš šalies.

Didžiausią dalį sudaro darbo migrantai, atvykstantys užsidirbti ir vėliau turintys išvykti. Todėl, anot V. Janulevičiaus, ne kartą buvo siūloma vietoje ilgalaikių leidimų gyventi taikyti darbo vizas. Šiai idėjai pritarė prezidentas Nausėda, o šalis juda jos įgyvendinimo link. Dėl šių aplinkybių jis migracijos problemą laiko išpūsta.

Iš maždaug 230 tūkst. užsieniečių apie 80 tūkst. sudaro ukrainiečiai. Kai kuriais vertinimais, apie 10 tūkst. jų jau išvyko, tad galėjo likti maždaug 70 tūkst. Taip pat šalyje yra apie 46 tūkst. baltarusių, o toliau pagal skaičių rikiuojasi atvykėliai iš Vidurinės Azijos respublikų bei kitų trečiųjų šalių, įskaitant Indiją ir Pakistaną.

V. Janulevičius pabrėžė, kad visų 232 tūkst. žmonių nereikėtų laikyti migrantais ta prasme, apie kurią kalbama diskusijoje. Lietuva pirmiausia padeda ukrainiečiams, kurie, jo vertinimu, gerai dirba. Jis taip pat teigė neturintis priekaištų dirbantiems Baltarusijos piliečiams.

Didelė dalis migrantų Lietuvoje beveik nebūna

Bendrame skaičiuje yra 78 tūkst. vairuotojų, kurių 80–90 proc. Lietuvoje beveik nebūna. Jie vyksta į tolimuosius reisus, veža prekes po Europą ir pristato jas į Lietuvą. Būtent šių darbuotojų, pasak V. Janulevičiaus, itin trūksta – pirmą kartą istorijoje kvotos buvo išnaudotos jau liepos mėnesį.

Lietuva šiuo metu pirmauja Europos Sąjungoje pagal vežėjų sektorių – šalyje tenka daugiausia vilkikų 100 tūkst. gyventojų. Tai svarbu pramonei, nes Lietuva nebėra ankstesnis tiltas tarp Rytų ir Vakarų. Žaliavų srautų iš Ukrainos, Baltarusijos ir kitų Rytų valstybių bei buvusio tranzito nebeliko.

Dabar žaliavos iš užsienio atgabenamos laivais arba vilkikais, o galutinė produkcija tokiu pat būdu išvežama. V. Janulevičius atkreipė dėmesį, kad dauguma iš 232 tūkst. užsieniečių dirba ir moka mokesčius Lietuvai, nors dalis jų šalyje dažnai net nebūna. Todėl dabartinę problemą jis vadina dirbtine.

Jis pripažino, kad ir jam gali nepatikti, kai aptarnavimo srityje dirba lietuviškai nekalbantys žmonės, tačiau šį segmentą siūlė vertinti atskirai. Kalbama apie „Bolt“ vairuotojus, pavežėjus, maisto pristatytojus ir kitus darbuotojus, kurių didelę dalį sudaro Lietuvos pačios mokytis įsileisti studentai.

V. Janulevičius abejojo, ar visų jų tikrai reikia. Jo nuomone, pinigus už studijas mokančius arba itin gabius studentus bei talentus vertėtų išlaikyti Lietuvoje, tačiau to padaryti nepavyksta. Taip pat lieka klausimas, ar toks modelis iš tiesų naudingas šalies mokslo įstaigoms, kai užsieniečiai atvyksta, susimoka už studijas ir patys išsilaiko.

Net ir tuomet, kai žmogus gauna minimalų atlyginimą, biudžeto pajamos išlieka reikšmingos. Kaip pavyzdį V. Janulevičius pateikė 80 tūkst. vairuotojų, kuriems mokamas minimumas – jų sumokamos lėšos Lietuvos biudžetą papildo šimtais milijonų eurų.

Nuolatinius leidimus turi vos daugiau nei dešimtadalis

V. Sinica sutiko su absoliučia dauguma V. Janulevičiaus pateiktų statistinių faktų ir pripažino, kad migrantų grupių išskyrimas yra pagrįstas. Vis dėlto, jo teigimu, taip skaidant bendrą vaizdą kiekviena atskira dalis gali nebeatrodyti grėsminga, nors kasdienybėje bendras pokytis išlieka akivaizdžiai didelis.

Jis taip pat sutiko, kad absoliuti dauguma atvykėlių turi laikinus leidimus gyventi ir nesiekia nuolatinių. Tačiau, pasak V. Sinicos, svarbu atsižvelgti į tai, kaip veikia laikino leidimo sistema. Leidimai suteikiami dvejiems metams, o vėliau gali būti pratęsiami neribotą skaičių kartų.

Dėl to Lietuvoje yra nemažai žmonių, kurie laikinus leidimus pratęsia penkerius, septynerius ar aštuonerius metus, tačiau nesiekia nuolatinio statuso. Norint gauti nuolatinį leidimą reikia išlaikyti egzaminus, pirmiausia lietuvių kalbos. Jei žmogus tuo nesuinteresuotas, iš jo iš esmės reikalaujama tik legaliai dirbti ir mokėti mokesčius. Jeigu leidimas suteiktas darbo pagrindu, jis privalo išsaugoti darbą.

Taigi integracijos reikalavimai atvykusiesiems faktiškai susiveda į darbą ir mokesčių mokėjimą. V. Sinica pripažino didelį užsienio darbuotojus samdančių sektorių indėlį į biudžetą bei visą Lietuvos ekonomiką.

Ekonominė nauda, integracija ir saugumo rizikos

V. Sinicos vertinimu, būtina suderinti tris aspektus. Pirmasis yra ekonomika, kuriai migracija duoda naudos. Tačiau kartu reikia apsispręsti, kokios ekonominės struktūros Lietuva siekia, nes dabartinis modelis skatina ne itin našius ir inovacijų diegti nelinkusius sektorius.

Antrasis aspektas – saugumas. V. Sinica migraciją pavadino iššūkiu ir vienareikšmišku minusu Lietuvos saugumui. Jis prisiminė, kad prieš kelerius metus tuometis VSD direktorius Jauniškis viešai, taip pat ir Žinių radijo laidose, iš pradžių perspėjo, jog netrukus nebebus įmanoma susitvarkyti, o vėliau pareiškė, kad tarnybos jau nebesusitvarko su migrantų srautu.

Tuo metu atvykėlių, ypač iš Vidurinės Azijos šalių, srautas buvo padidėjęs iki dešimties kartų, tačiau institucijų pajėgumai atitinkamai neišaugo. V. Sinicos nuomone, būtų keista pirmiausia susikurti tokią problemą, o paskui perskirstyti išteklius jai spręsti.

Dabar saugumo tarnyboms ir Migracijos departamentui tenka tikrinti daugybę žmonių. Dalis rizikų nustatoma dar iki atvykimo, tačiau nemažai pavojingų asmenų identifikuojama tik jiems jau esant Lietuvoje.

Apibendrintais duomenimis, vidutiniškai apie tūkstantį Lietuvoje jau gyvenančių žmonių kasmet pripažįstami keliančiais grėsmę nacionaliniam saugumui, todėl juos tenka išsiųsti iš šalies. Pasak V. Sinicos, ar toks skaičius yra didelis, galima vertinti subjektyviai, tačiau rizikos egzistuoja ir ateityje jų gali daugėti.