Mylimas augintinis namuose, su kuriuo galima žaisti, dūkti ir nuolat leisti laiką – apie tokią dovaną svajoja milijonai vaikų. Taip atsitiko ir Erikos bei Merūno Vitulskių šeimoje. Šis gyvūno atėjimo į šeimą kelias buvo labai kruopščiai apgalvotas ir suderintas.
„Toks vaikų noras buvo labai ilgas. Mes sakėm, kad jie turės praeiti normatyvus, turės užsitarnauti naują šeimos narį. Jie labai pasižadėjo, o lemiamą žodį turėjo tarti Erika“, – apie šuns įsigijimą pasakoja M. Vitulskis.
Erika ir Merūnas sako, kad viskas gyvenime ateina savu laiku – reikia išlaukti tinkamo momento ir mažais žingsniukais judėti tikslo link. Tačiau kaip patikrinti, ar vaikau jau pasiruošę turėti šuniuką?
„Mums draugė davė du šuniukus prižiūrėti, kol ji buvo atostogose. Mano sūnūs viską valė, vedė į lauką. Labai noriai ėjo, vedė į lauką, rinko visus turtus. Jaunesnysis žiaukčiojo, verkė, kol surinko, ką šuo pridarė“, – prisimena E. Vitulskienė.
Taip tėvai savo vaikus išmokė atsakomybės. Svarbiausia jiems paaiškinti, kas yra atsakomybė.
„Augintinis šeimoje suteikia labai daug pliusų, nes vaikai turi ugdytis labai svarbias savybes. Mūsų atveju, mes gavome turbūt geriausią Žemėje šunį. Nuo pirmos dienos toks paklusnumas buvo, aišku, buvo ir visi šuniukiški reikalai – šlapinimasis, reikėjo išmokyt jį visų dalykų. Bet vaikų elgesys labai pasikeitė“, – pasakoja Merūnas.
Išmokė vaikus atsakomybės
Taigi, kai Erika ir Merūnas nusprendė savo vaikus išmokyti atsakomybės, visi drauge važinėjo į prieglaudas, reguliariai bendravo su ten gyvenančiais beglobiais, juos prižiūrėjo ir vedžiojo.
„Tuos šuniukus vedžiojome, vėl viską rinkome, ką jie pridarė, vėl žiaukčiojom, – juokiasi E. Vitulskienė. – Ėmėm didesnius, mažesnius šuniukus. Ta prieglauda ir šunys – nuostabūs. Visi šuniukai skirtingai nuostabūs.“
Galiausiai, kai Vitulskių vaikai suprato, kas tai yra atsakomybė rūpintis gyvūnu, socialiniuose tinkluose atsirado skelbimas apie dovanojamą šunį. Pas pagyvenusią moterį gimė trys šuniukai, o ji nebeturėjo finansų juos prižiūrėti.
„Du šuniukai neišgyveno, vienas – išgyveno. Ir iki švenčių ta močiutė turėjo eliminuoti tą šunį“, – prisimena Merūnas.
Visa tai įvyko likus dviem dienoms iki Kalėdų. Erika ir Merūnas nusprendė, kad Loris bus jų naujasis šeimos narys.
„Sakau: imk tą šunį ir važiuok greičiau namo, neleiskim jam net nakties praleisti prieglaudoje“, – sako E. Vitulskienė.
Neįkainojama vaikų reakcija
„Šuniukas buvo visas išsigandęs, apsiseilėjęs, nes vestibulinis aparatas prie mašinos nepratęs, visas toks užsisupęs, dreba. Galvojau, kaip čia dabar bus. Šlapios letenos, seilės per barzdą teką, visas toks neestetiškas.
Bet aš įėjau į kambarį ir ta vaikų reakcija: vienas kaip užsuktas, žaibo gavęs, kitas – visiškai šoke, tik ašaros varva“, – juokiasi Merūnas.
Kaip prisimena tėvai, jų sūnūs nauju augintiniu negalėjo patikėti dar porą savaičių – vis klausinėjo, ar tikrai šuniukas jau priklauso jų šeimai.
Vitulskiai pasakoja, kad šiuo šuniuku jie negali atsidžiaugti – jis protingas, labai greitai mokosi ir yra draugiškas. Erika, visiškai nieko nesitikėdama, pradėjo Lorį mokyti triukų. Ir buvo nustebinta rezultatu.
