„Man net vyrą išrinko“: Jehovos liudytojus palikusi Rita prabilo apie kontrolę ir ką teko patirti, kurios ilgai nedrįso viešinti

Šiaulietė Rita (48 m.) didžiąją savo gyvenimo dalį praleido priklausydama Jehovos liudytojų bendruomenei. Būdama 20-ies įstojusi į organizaciją pašnekovė ją paliko tik po 24 metų, o dabar pirmą kartą sutiko atvirai prabilti apie savo patirtis.

Visai neseniai su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais dalijomės Jehovos liudytojų organizaciją palikusio Remigijaus Levandovskio istorija. Po jos gavome Ritos žinutę, kurioje ji pranešė norinti papasakoti savo istoriją skaitytojams.

„Skaitant apie išėjusius iš organizacijos žmones mane asmeniškai palietė tie patys jausmai – buvau padaryta paklusnia avimi sistemai, kuri moko, kad visur klystame tik mes, o ne ji“, – sakė Rita.

Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į Jehovos liudytojų organizaciją dėl komentaro. Jį rasite ketvirtajame puslapyje.

Prie Jehovos liudytojų prisijungė artimiesiems susirgus vėžiu

Kalbėdama apie laiką iki įstojimo į Jehovos liudytojų organizaciją, Rita pasakojo, kad augo išsiskyrusių tėvų šeimoje. Tuo metu ji gyveno su mama, kurią apibūdino kaip itin šviesios sielos, užsiėmusią meditacijomis, afirmacijomis, guosdavusią žmones taro kortų būrimais.

Tuo metu Rita su mama buvo geriausios draugės, pašnekovė sėmėsi iš mamos stiprybės, nes matė ją vieną auginančią tris vaikus.

Vis tik paaugus Ritai jos senelė susirgo kiaušidžių vėžiu, o kadangi pašnekovė mėgo skaityti dvasinę literatūrą, domėjosi prisikėlimo tema, taip, pasak jos, pamažu Jehovos liudytojai ją patraukė į savo pusę.

„Tai buvo 1998-ieji, kai susipažinau su Jehovos liudytojais. Iš Biblijos sužinojau, kad būrimai Dievui nepatinka, o mano mama yra ragana, kurios reikia vengti, nes ji gali daryti blogą įtaką, užhipnotizuoti. Visai netrukus išėjau iš mamos namų kaip Mozė į dykumą, pasitikėdama Dievu ir nauja šeima – broliais ir seserimis. 1999-aisiais pasikrikštijau“, – pasakojo pašnekovė.

Nors tuometinė skaitoma Ritos literatūra smerkė mamos užsiėmimą ezoterinėmis praktikomis, vis tik pašnekovė neslėpė, kad sąžinės balso tuo metu paklausė – eidavo slaugyti tiek sergančios močiutės, tiek vėliau vėžiu susirgusios mamos ir tėčio.

Rita dalijosi, kad jie visi ją labai mylėjo ir stipriai išgyveno dėl jos pasirinkimo priklausyti „sektai“. Deja, ilgainiui ryšiai su šeima subyrėjo.

Per mėnesį Jehovos žodžio skleidimui skirdavo 80–90 valandų

Pradėjusi studijuoti literatūrą, Rita aktyviai įsitraukė į Jehovos liudytojų veiklą. Ji pasakojo, kad pasaulis be karų, bado ir kančių jai atrodė patrauklus, o bendruomenės nariai rodė vienas kitam didelę meilę ir aukštus moralės standartus.

Pašnekovė dalijosi, kad tuo pilnai patikėjo ir jai atrodė, kad bendruomenė kuria rojų žemėje, dėl to savęs negailėjo ir tiek, kiek galėjo, skelbdavo tikėjimo žodį.

„Tuo metu Jehovos žodį skelbdavau po 80–90 valandų per mėnesį, vesdavau Biblijos studijas, ieškodavau naujų žmonių, kuriuos būtų galima supažindinti su tikėjimu. Vakare kaip negyva krisdavau į lovą ir dėkodavau Jehovai, kad davė jėgų panaudoti jaunystės dienas ir skelbti jo žodį.

Visuomet norėjau būti kuo uolesne Kristaus mokine, dėl to mane kviesdavo kalbėti ant scenos per renginius, kur susirinkusieji plodavo ir mane palaikydavo. Tada buvau visiškai atsidavusi organizacijai. Gyvenau pagal jos taisykles ir maniau, kad tai yra pats svarbiausias gyvenimo tikslas“, – pasakojo ji.

Rita taip pat prisiminė, kad ją vyresnieji labai lengvai pasikviesdavo į didžiules savanorių talkas, kurios statydavo nemokamai namus tariamiems broliams ir seserims. Jie remontuodavo butus, nuimdavo daržovių derlius iš laukų, prižiūrėdavo sergančius – užsiimdavo neapmokamais darbais.

Ji pasakojo, kad vis labiau ir giliau pasineriant į tikėjimą kiti tikintieji turbūt galvojo, kad ji linkusi į fanatizmą, dėl to nebebijojo parodyti savo klaidų, didelių skirtumų tarp to, kas tikra, ir to, kas vaizduojama.

„Pamenu liudytojus apsimetėlius, kurie tarnybos laiką rašydavo ne po laiptines eidami, o tvarkydami visokius asmeninius reikalus, kaip nuėjimas į paštą, vizitui pas gydytoją ar į parduotuves. Tuo tarpu man sakydavo, kad visur yra tarnybos laikas siekiant atrasti naujus potencialius studentus“, – sakė Rita.

Būsimą vyrą Ritai išrinko vyresnieji dvasininkai

Kalbantis su Rita buvo galima jausti, kad prisiminti metus, praleistus organizacijoje, jai nebuvo lengva. Ji dalijosi, kad ne vieną kartą su ja buvo pasielgta mažų mažiausiai nepagarbiai, o atvejų pavyzdžiais dalijosi su skaitytojais.

„Kam paskųsti vyresniuosius, jei tik jie bendruomenėje yra vyriausi? Jų klaidas nurašiau netobulumui, nors, pavyzdžiui, kartą vienas iš jų sakė paragauti verdamo šuns ėdalo, ar jame netrūksta druskos, daržovių ir mėsos. Kodėl jis pats neragavo?

Kitas, kurį buvau įsimylėjusi, perskaitė mano asmenišką laišką visiems broliams pirtyje girdint ir juokėsi. Apie tai sužinojau tik po vestuvių su savo vyru, nes tuo metu jis buvo su visais pirtyje“, – dalijosi ji.

Šioje vietoje svarbu pasidalinti Ritos pasakojimu apie susipažinimą su savo vyru. Pasak moters, vienas iš vyresniųjų pripiršo jai būsimą vyrą, kuris tuo metu buvo 14 metų už ją vyresnis, ką tik palikęs įkalinimo įstaigą, turintis dvi dukras ir iširusią santuoką.

„Vyresnysis pradėjo kalbėti, kad būtumėme gera pora, o mano būsimas vyras jau buvo Jehovos liudytojas. Tada visiškai pasitikėjau vyresniaisiais ir jų sprendimais. Man atrodė, kad jie geriau žino, kas man tinka“, – sakė ji.

Tuo metu Ritos vyras bendruomenės akyse jau buvo „pasitaisęs“, o ji pati apie išrinktąjį manė, kad jis geras, švelnus ir negeriantis – atsiųstas paties Dievo.

Dabar Rita pripažįsta, kad tuomet buvo labai naivi ir visai nesigilino nei į jo praeitį, buvusią santuoką ir joje užgyventus vaikus, nei į finansines problemas – pakako žinoti, kad jis priklauso Jehovos liudytojams.

„Mes gavome sutuoktiniui teismo leidimą tuoktis už miesto ribų, bet tie teismai jam tęsėsi 10 metų, kol suėjo senaties terminas. Tuo metu galvojau, kad ateis greit Žemėn rojus ir nebeliks mano vyrui problemų, o man, apsuptyje daugybės vienišų sesių, labai pasisekė“, – sakė ji.

Jiedu abu tuo metu neturėjo pinigų, o glaudėsi maždaug 13 kv. m Ritos bendrabučio kambaryje, tad vestuvės buvo labai kuklios. Neilgai trukus po santuokos Rita pastojo ir pagimdė savo vyrui sveiką dukrytę.

Neilgai trukus 13 kv. m bute gyveno penkiese

Netrukus po vestuvių mirė Ritos vyro pirmoji žmona, apie kurią pašnekovė atsiliepė kaip apie turėjusią problemų dėl alkoholio. Tuo metu dvi dukros iš pirmosios santuokos liko našlaitėmis.

Viena dukra buvo pilnametė, dėl to išvyko gyventi atskirai į užsienį, o kita ne, tad ji apsigyveno pas Ritą.

„Vėliau pas mus atėjo gyventi ir vyro motina, kuriai nutiko nelaimė – sudegė jos namai. Ji turėjo rimtų problemų dėl alkoholio, tačiau tikėjo, studijavo Bibliją.

Aš labai stengiausi jai padėti. Tačiau realybė buvo labai sunki. Kambarys buvo perpildytas, neturėjau jokios asmeninės erdvės. Jaučiausi spaudžiama iš visų pusių“, – aiškino ji.

Vėliau Ritos vyras kartu su savo motina namuose ėmė vartoti alkoholį. Tuo laiku pašnekovė buvo vienintelė besirūpinusi namais, išlaikiusi šeimą.

Rita neslėpė, kad teko valyti privemtą butą, tvarkyti visą buitį. Tuo metu ji atsiliepė apie save kaip apie nervingesnę, pradėjusią kelti balsą, nors šie bruožai anksčiau jai nebuvo būdingi.

„Mane graužė sąžinė, nes bendruomenėje buvo mokoma būti gera, paklusnia ir kantria krikščione, tačiau realybėje jau nebeturėjau jėgų“, – neslėpė pašnekovė.

Nors kai kurie bendruomenės nariai žinojo, kad Ritos šeimoje yra problemų, tačiau pašnekovė sakė, kad dažnai jausdavosi taip, tarsi jie kreiptų dėmesį tik į religinę pusę. Pašnekovė neslėpė, kad į Jehovos liudytojų karalystę eidavo tam, kad pabėgtų – ten ji matydavo laimingus ir tvarkingus žmones.

„Man pradėjo atrodyti, kad gyvenu dvigubą gyvenimą. Tuo metu mūsų situacija jau buvo kritinė. Gyvenome ankštai, trūko pinigų, vyras turėjo problemų, o aš bandžiau studijuoti ir išlaikyti šeimą.

Kai supratau, kad laukiuosi antro vaiko, man buvo labai sunku. Pamenu, kad verkiau iš nevilties, nes nežinojau, kaip išgyvensime.

Gydytojai kalbėjo apie rizikas, nes žinojo, kad vyras aktyviai vartoja alkoholį, ir siūlė rimtai apsvarstyti abortą, tačiau dėl savo religinių įsitikinimų nė neleidau sau galvoti apie nėštumo nutraukimą“, – dalijosi ji.

Skaudžiausias momentas Ritai buvo pranešimas savo vyrui apie antrąjį nėštumą. Ji pasakojo, kad tuo metu nuoširdžiai stebėjosi, nes stengėsi saugotis, vaikų neplanavo, tačiau vėliau vyras prisipažino, kad sugadino apsisaugojimo priemonę.

„Pamenu, kad tuomet manyje kažkas lūžo. Supratau, kad nebegaliu juo pasitikėti. Man atrodė, kad visa atsakomybė už šeimą ir vaikus krenta ant mano pečių, o jis į situaciją žiūrėjo daug lengvabūdiškiau“, – nusivylusi tarstelėjo ji.

Vyras buvo atribotas nuo Jehovos liudytojų bendruomenės

Turbūt tai buvo paskutinis lašas Ritos kantrybės taurėje. Pašnekovė neslėpė, kad toks vyro poelgis ją siaubingai nuvylė, atrodė, kad tik jai vienai rūpi šeimos gerbūvis.

Augant Ritos nusivylimui blogėjo ir vyro padėtis – jis vis daugiau gerdavo, ėmė smurtauti. Galiausiai Rita neatlaikė ir pasisakė apie tai bendruomenės vyresniesiems, o jie nusprendė vyrą nuo organizacijos atskirti.

„Jam tai buvo labai skaudi bausmė. Staiga žmonės, kurie anksčiau buvo jo pagrindinis socialinis ratas, nustojo bendrauti, jis jautėsi atstumtas. Dabar, žiūrėdama atgal, matau, kad tai jį paveikė daug stipriau, nei tuo metu supratau, nes vėliau jis nusižudė“, – susigraudino pašnekovė.

Organizacijoje apie Ritos netektį, pasak jos, buvo beveik nekalbama. Ji dalijosi, kad dažniausiai bendrame kontekste buvo pabrėžiama, jog tai – jo paties pasirinkimas. Vis tik Ritos širdis sako, kad socialinė izoliacija galėjo stipriai vyrą paveikti.

„Po vyro mirties man buvo labai sunku, psichologiškai buvau sugriuvusi. Iš tikrųjų man prireikė maždaug metų, kad bent kažkiek atsigaučiau. Pamenu, dažydavau kambario sienas, ieškodavau įvairiausių darbų, kad tik nereikėtų galvoti apie tai, kas nutiko. Reikėjo kažkuo užimti mintis.

Bet tuo metu man labai kliuvo vienas dalykas. Atrodė, kad bendruomenėje visi tarsi turi būti laimingi. Eini į salę, visi šypsosi, kalba apie rojų, apie ateitį, o tu viduje griūni. Aš vis galvodavau: kaip galima apsimesti, kad viskas gerai, kai žmogus ką tik išgyveno tokią traumą?

Kartais jausdavau, kad savo skausmą tiesiog turiu nuryti. Susirinkimuose reikia šypsotis, skelbti, būti aktyviam. Atrodė, kad nėra vietos normaliam gedului“, – apie siaubingas patirtis kalbėjo ji.

Išsikraustė gyventi į Naująją Akmenę

Po vyro mirties Rita suvokė, kad vieno kambario bute gyventi daugiau nebegali, tad jį iškeitė į trijų kambarių butą Naujojoje Akmenėje, kur nekilnojamasis turtas buvo pigiausias ir turėjo Jehovos liudytojų susirinkimo vietą. Į ten pašnekovė išsikraustė su abiem savo vaikais.

Deja, Naujojoje Akmenėje išgyventi buvo labai sunku – Ritos masažo paslaugos ten buvo nepopuliarios, dėl to nuolat teko gyventi skurde.

„Kartais jausdavausi visiškai priklausoma nuo Jehovos liudytojų bendruomenės pagalbos. Kai vykdavo didieji suvažiavimai Kaune ar kitur, sesės atiduodavo savo vaikų išaugtus drabužius, batus. Už tai iki šiol esu joms dėkinga.

Vis tik kartu tas dėkingumas tarsi surišdavo. Galvodavau: žmonės man padeda, kaip aš dabar viskuo suabejosiu? Kaip atsitrauksiu? Tuo metu labai daug bendravau tik su Jehovos liudytojais. Mano socialinis ratas praktiškai buvo tik bendruomenė“, – pasakojo ji.

Negana to, pašnekovė juto, kad už kiekvieną savo veiksmą turėdavo atsiskaityti organizacijai. Ji nuolat svarstydavo, ar pakankamai laiko dalyvavo susitikimuose, ar pakankamai laiko skelbė Jehovos žodį, kodėl nepadarė vieno ar kito. Rita neslėpė, kad kartais atrodydavo, jog ji neturi teisės gyventi savo gyvenimo.

„Pamenu, būdavo įvairūs pokalbiai po susirinkimų. Vaikai pavargę, nori namo, valgyti, o kažkas dar ilgai kalba, tariasi, svarsto. Sėdėdavome ir laukdavome. Kartą net paskambinau vienam vyresniajam ir paklausiau: „Kiek mums dar laukti? Mano vaikai pavargę, nori namo.“

Atrodė, kad kažkas vis pamiršta, jog be visų religinių reikalų egzistuoja ir paprastas gyvenimas“, – pasakojo ji.

Iškeliavo gyventi ir dirbti į Kiprą

Naujoji Akmenė Ritai laimės neatnešė, o nuolatinis pojūtis, kad yra stebima, ragino ją kuo greičiau iš ten bėgti. Rita norėjo dirbti masažuotoja, nes juto, kad tai jos pašaukimas, o jai nuolat buvo siūloma susirasti darbą fabrike.

„Aš nenorėjau dirbti fabrike. Aš mokiausi masažo, dirbau šį darbą, myliu šį darbą. Man atrodė, kad niekas nesupranta, ko aš noriu iš gyvenimo“, – dalijosi ji.

Kadangi per Jehovos liudytojus Rita susipažino su nekilnojamojo turto agente, vieną dieną ji pamatė, kad moteris paskelbusi akciją, jog kažkas gali laimėti kelionę ir tris dienas pagyventi jos viloje Kipre. Užsiregistravusi šiai avantiūrai pašnekovė netrukus sulaukė šios moters žinutės: „Rita, tu laimėsi“.

„Man buvo labai keista, klausiau, iš kur ji tai žino, bet tuo metu buvau tokioje situacijoje, kad griebiausi bet kokios galimybės. Galvojau: gal tai ženklas, gal reikia važiuoti, nes tuo metu jau nebegalėjau normaliai gyventi Naujojoje Akmenėje“, – sakė ji.

Priėmusi sprendimą vykti į Kiprą Rita į jį žiūrėjo rimtai – vaikų mokykloms ir darželiams pranešė, kad nuo rudens jie ugdymo įstaigų nebelankys. Pašnekovė turėjo leistis į savo pirmąją kelionę į užsienį.

Nors atvykus į Kiprą pašnekovę šalis sužavėjo – skirtingos tautos, įvairios kultūros ir žmonės, tačiau visai netrukus paaiškėjo, kad viskas klostysis ne taip, kaip ji įsivaizdavo.

„Iš pradžių galvojau, kad būsiu priimta kaip artima viešnia, galvojau, kad bus tam tikra pagalba, palaikymas, bet greitai supratau, kad viskas atrodys kitaip. Po kelių dienų pasidarė aišku, kad turiu pati spręsti, kur gyvensiu, ką valgysiu ir kaip išsilaikysiu. Aš net anglų kalbos normaliai nemokėjau, nebuvau pasiruošusi tokiam savarankiškumui“, – pasakojo ji.

Didžiausios pagalbos sulaukė iš moters, pašalintos iš Jehovos liudytojų bendruomenės

Išėjusi iš šių namų Rita su dviem vaikais buvo atsidūrusi keblioje padėtyje – nei darbo, nei namų, nei kalbos. Ji pasakojo, kad teko spręsti buitinius klausimus, tvarkyti dokumentus, rūpintis vaikais, o viso to atrodė per daug. Vis tik lemtingu metu pagalbos ranką jai ištiesė buvusi Jehovos liudytoja.

„Aš nenoriu viešinti jos vardo, nes labai gerbiu jos privatumą, tačiau būtent ji man ištiesė pagalbos ranką. Tuo metu buvau atskridusi su vaikais ir turėjau gal šimtą eurų, daugiau nieko. Lietuvoje būčiau pasakiusi, kad man padės broliai ir sesės, tuo tikėjau visa širdimi.

Kai baigėsi tos trys dienos, kurias buvau laimėjusi, supratau, kad reikia galvoti, kas bus toliau, o tada prisiminiau tą moterį ir jai paskambinau. Ji pasakė: „Rita, sėsk į autobusą. Atvažiuok. Aš tave pasitiksiu.“

Ji mane priėmė labai šiltai. Aš buvau pripratusi girdėti, kad pašalinti žmonės yra blogi, pavojingi, kad su jais negalima bendrauti, o čia atsitiko priešingai. Ji mane apsikabino su ašaromis akyse. Pasakė: „Ritute, priimsiu tave. Jeigu reikės, ir ant grindų miegosim, kažką pasitiesim, kažką sugalvosim.“

Ji pati buvo labai daug išgyvenusi, pašalinta iš bendruomenės dėl rūkymo. Pasakojo, kad po pašalinimo daug žmonių su ja nutraukė ryšius, o ji liko viena svetimoje šalyje“, – pasakojo ji.

Nors pagalbos ranką jai ištiesė nebe bendruomenės narė, Rita vis dar giliai širdyje palaikė organizaciją ir ją gynė. Savo pagalbininkei pašnekovė sakydavo, kad reikia stengtis ir sugrįžti į organizaciją.

„Tuo metu aš dar nebuvau pasiruošusi visko matyti taip, kaip matau dabar. Tuo metu dar tikėjau, kad ten yra mano tikroji šeima. Pamenu, kai nuėjau į Jehovos liudytojų bendruomenę Kipre. Atėjau ir sakiau: „Broliai, sesės, aš esu viena su dviem vaikais. Gyvenu pas pašalintą žmogų, man reikia pagalbos.“

Aš tikrai tikėjau, kad kažkas pasakys: ateikite i pagyvenkite pas mus, bet neatsirado nė vieno žmogaus. Jie man pasakė, kad dar reikia įsitikinti, ar aš tikrai esu Jehovos liudytoja. Buvau šoke.

Pasakiau jiems, kad du dešimtmečius buvau organizacijoje, giesmes moku atmintinai, pasikrikštijau, tarnavau, veikiau jų labui, o jie pasakė tik tiek, kad susisieks su Lietuva, bus tikrinami dokumentai, ataskaitos, ar tikrai priklausau bendruomenei. Man tai pasirodė absurdiška“, – dalijosi Rita.

Ryžosi nutraukti savo ryšius su bendruomene

Šis susitikimas ir bendruomenės narių abejingumas tapo rimto Ritos nusivylimo priežastimi. Ji pasakojo, kad negalėjo patikėti, jog tariami jos broliai ir seserys atsuko nugarą motinai su dviem vaikais.

Vis tik pašnekovė dar bandė kreiptis pagalbos į organizaciją. Ji sakė, kad ieškojo darbo, būsto, nes su padėjusia moterimi gyveno labai kukliai. Iš bendruomenės prašė elementarių dalykų – ryžių, cukraus, makaronų, kad vaikai turėtų ką valgyti.

„Atsakymas buvo toks: „Mes nežinome, ar jūsų šaldytuvas tikrai tuščias.“ Man tai nuskambėjo kaip pasityčiojimas. Sakiau, atvažiuokit ir pažiūrėkit, patikrinkit – atidarysiu šaldytuvą, atidarysiu spinteles, parodysiu.

Man buvo labai skaudu, nes tuo metu jau buvau daugiau nei dvidešimt metų organizacijoje. Skelbiau, tarnavau, gyvenau pagal visas taisykles ir staiga supratau, kad jiems esu niekas.

Tada viduje kažkas galutinai lūžo. Pamenu, pagalvojau apie palyginimą iš Biblijos apie gerąjį samarietį. Praėjo vienas, praėjo kitas, nepadėjo, o pagelbėjo tas, iš kurio pagalbos niekas nesitikėjo. Lygiai taip buvo ir mano gyvenime.

Man padėjo ne tie žmonės, kurie visą gyvenimą kalbėjo apie meilę ir brolybę, o padėjo žmogus, kurį organizacija laikė netinkamu. Po to pokalbio pasakiau: „Aš jums daviau pakankamai laiko pasitaisyti. Dabar jau viską supratau.“ Ir tada prasidėjo mano galutinis atsitraukimas“, – kalbėjo ji.

Tuo metu pašnekovė daug mąstė apie prabėgusius metus organizacijoje – tėvų mirtis, vyro mirtį, santykio su savo šeima nebuvimą. Ji atskleidė, kad viskas pamažu pradėjo dėliotis į vietas ir tuos pačius dalykus ji pamatė kitomis spalvomis.

Rita prisipažino, kad buvo keista pranešti apie tai, kad nebenori turėti su organizacija nieko bendro, nes visą laiką ji gyveno baimėje, kad kažką padarys ne taip.

Tik pranešusi apie išėjimą ji tikino pamačiusi, kaip greitai gali nutrūkti ryšiai su organizacija, su kuria buvo bendrauta daugiau nei 20 metų. Rita pasakojo, kad netgi prašė oficialaus patvirtinimo apie savo išėjimą, norėjo galutinai užantspauduoti šio gyvenimo etapo baigtį.

„Žinoma, kartais dar sulaukdavau skambučių ar kvietimų į renginius, bet man jau buvo aišku, kad nebegrįšiu. Po tiek metų pirmą kartą norėjau gyventi savo gyvenimą. Priimti savo sprendimus. Nebegalvoti, ką apie juos pagalvos bendruomenė“, – sakė ji.

Labiausiai gaila dėl dukters

Šiuo metu išėjimą iš bendruomenės Rita vertina kaip reikšmingiausią savo sprendimą, nes turėjo šansą susikurti save iš naujo. Ji dalijosi, kad žmonės, kurie nėra gyvenę tokioje sistemoje, retai kada supranta, ką reiškia tokia patirtis.

Ji aiškino, kad tarsi vaikas ėmėsi pirmųjų savęs kūrimo darbų – išmokti pasitikėjimo savimi, išmokti pačiai priimti sprendimus be bendruomenės nuomonių. Visa tai buvo naujas ir dar nepažintas pašnekovės pasaulis.

„Dabar jaučiuosi kitaip. Dirbu savo mylimą darbą, pati planuoju savo laiką, pati atsakau už savo gyvenimą. Nebereikia nuolat aiškintis, kodėl kažko nepadariau ar kodėl kažkur nenuėjau. Pirmą kartą gyvenime jaučiu, kad pati esu savo gyvenimo šeimininkė“, – džiaugėsi Rita.

Tiesa, ji pridėjo, kad suvokti, jog vaikams, o ypač vyresniajai dukrai, reikėjo praeiti tikrą pragarą dėl mamos Jehovos liudytojos, yra sunku. Ji pasakojo, kad kai dukra buvo maža, Rita visa širdimi tikėjo, kad dėl jos daro visa, kas yra geriausia, veda ją teisingu keliu, vis tik suaugusi dukra pasidalijo savo patirtimi.

„Ji man pasakė: „Mama, aš nenorėjau būti skelbėja. Aš tai dariau dėl tavęs ir dėl brolių spaudimo.“ Man buvo labai sunku tai išgirsti. Vienas brolis buvo labai susitelkęs į ją.

Kadangi aš buvau našlė ir stengiausi pati būti aktyvesnė bendruomenėje, buvo nuolat kalbama, kad dukra irgi turi įsitraukti, skelbti, liudyti mokykloje.

Ji buvo labai jautri, labai uždara mergaitė, intravertė, o iš jos buvo tikimasi, kad ji eis pas žmones, kalbės apie Jehovą, neš žurnalus mokytojams ir bendraklasiams“, – sakė ji.

Dukra vėliau taip pat prabilo apie patyčias mokykloje iš bendraklasių, klasiokės netgi buvo ją užpuolusios, tačiau dukra mamai apie tai nepasakojo.

Pašnekovė dalijosi, kad tam tikrais keliais jos dukra bijodavo pareiti namo, nes bijojo kitų vaikų, o mamai išgirsti apie tokias patirtis buvo be galo sunku.

„Dabar dukros dažnai atsiprašau, sakau jai: „Atleisk man. Aš nežinojau.“ Bet man vis tiek skaudu. Kai išėjau iš organizacijos ir pradėjau skaityti kitų buvusių liudytojų istorijas, įvairias knygas, pradėjau daug ką suprasti kitaip.

Pamačiau, kiek dalykų anksčiau laikiau normaliais, nors jie tokie nebuvo. Tada supratau, kad ne tik aš gyvenau toje sistemoje. Joje augo ir mano vaikai“, – baigė pokalbį Rita.

Jehovos liudytojų organizacijos atsakas

Naujienų portalas tv3.lt kreipėsi į Jehovos liudytojų organizaciją dėl komentaro. Pateikiame jį jums:

„1. Pašnekovė teigė, kad jos mama užsiėmė ezoterinėmis praktikomis, o jūs, pasinaudodami tikėjimu, mėginote ją atriboti nuo šeimos. Kaip reaguojate, kai organizacijos nario šeimos narys užsiima tokiomis praktikomis?

Gerbiame kiekvieno žmogaus teisę turėti savo įsitikinimus ir juos išpažinti. Jehovos liudytojai skatina šeimos narius elgtis vieniems su kitais pagarbiai ir maloniai, net jeigu jų religiniai įsitikinimai skiriasi.

Jehovos liudytojai gali nuspręsti nedalyvauti veikloje, kuri prieštarauja Biblijos mokymais pagrįstiems jų įsitikinimams, tarkim, tam tikruose dvasinio ar ezoterinio pobūdžio užsiėmimuose. Tačiau tai nereiškia, kad jie skatinami atstumti kitokius įsitikinimus turinčius giminaičius ar nuo jų atsiriboti.

2. Rita pasakojo, kad tikėjimo žodį skelbė net po 80–90 valandų per mėnesį. Ar tiesa, kad jūs raginate taip intensyviai skelbti tikėjimą?

Gerai žinoma, kad Jehovos liudytojai noriai kalbasi su kitais apie tikėjimą, nes šią veiklą laiko svarbia tarnybos Dievui dalimi. Tačiau dalyvavimas tokioje veikloje yra visiškai savanoriškas ir priklauso nuo kiekvieno asmeninių aplinkybių ir apsisprendimų.

Jehovos liudytojams nėra nustatyta jokio privalomo valandų skaičiaus, kurį turėtų skirti evangelizacijos veiklai. Kiekvienas tam skiria tiek laiko, kiek nusprendžia pats, atsižvelgdamas į savo šeiminius įsipareigojimus, darbą, mokslus, sveikatą ir kitas asmenines aplinkybes. Kai kurie Jehovos liudytojai gali asmeniškai įsipareigoti Dievui, kad tam tikrą laiko dalį skirs evangelizacijos veiklai. Jie mūsų bendruomenėje vadinami pionieriais, tačiau tai yra kiekvieno asmeninis sprendimas.

3. Svarbu prabilti apie Ritos ir jos vyro, turėjusio kriminalinę praeitį, pažintį. Jos teigimu, vienas iš vyresniųjų ją „supiršo“ su būsimu vyru vien dėl to, kad bendruomenė jį laikė pasikeitusiu, nors, kaip teigiama, jis vis dar turėjo problemų su teisėsauga, jau buvo patyręs santuokos iširimą ir turėjo du vaikus. Ar jūsų organizacijoje žmonės yra supažindinami arba „superšami“? Ar atsižvelgiama tik į tai, kad asmuo yra tikintis, ar vertinamos ir kitos jo gyvenimo aplinkybės?

Jehovos liudytojai neorganizuoja santuokų ir nerenka savo bendruomenės nariams sutuoktinių. Sprendimai dėl draugystės ir santuokos yra kiekvieno žmogaus asmeninis reikalas.

Nors Biblijos principai skatina krikščionis sutuoktinio ieškoti tarp tų, kurie išpažįsta tuos pačius įsitikinimus, Jehovos liudytojai supranta, kad santuokinio gyvenimo sėkmė priklauso nuo daugelio veiksnių.

Mūsų leidiniuose draugaujančios poros skatinamos rimtai apsvarstyti, ar tikrai tinka vienas kitam, ir į sprendimą tuoktis žiūrėti labai atsakingai. Dėl santuokos apsisprendžia pati pora, vadovaudamasi savo nuožiūra ir vertybėmis.

4. Pašnekovės teigimu, jos vyrui pradėjus piktnaudžiauti alkoholiu ir smurtauti, jis buvo pašalintas iš bendruomenės. Pašnekovė tikino, kad vėliau jis nusižudė dėl patirto atstūmimo. Norėčiau, kad papasakotumėte, kaip elgiamasi su jūsų bendruomenės nariais, susiduriančiais su priklausomybėmis.

Negalime komentuoti konkretaus asmens aplinkybių.

Kalbant bendrai, Jehovos liudytojai supranta, kad priklausomybė gali būti rimta ir sudėtinga problema. Su piktnaudžiavimu psichoaktyviosiomis medžiagomis susiduriantys asmenys nėra automatiškai pašalinami iš bendruomenės. Priešingai, vyresnieji (religiniai tarnai) stengiasi patiriantiems sunkumų suteikti dvasinę paramą ir Biblijos principais pagrįstą pagalbą. Jie siekia padėti tokiems asmenims atsisakyti žalingo elgesio ir keisti savo gyvenimą į gera.

Nuoširdžiai užjaučiame kiekvieną artimo žmogaus netekusią šeimą. Savižudybė yra tragedija, sukelianti didžiulį skausmą šeimos nariams, draugams ir bendratikiams.

5. Kokiais atvejais tikintieji pašalinami iš jūsų bendruomenės?

Mūsų organizacija vadovaujasi Biblijos mokymais, todėl sunkų nusižengimą padaręs asmuo nėra automatiškai pašalinamas iš bendruomenės. Bendruomenės vyresnieji stengiasi suteikti Šventuoju Raštu pagrįstą pagalbą ir paskatinti asmenį pasikeisti.

Jeigu asmuo ir toliau sąmoningai daro sunkius nusižengimus ir neatgailauja, jis gali būti pašalintas iš bendruomenės. Tokiems sunkiems nusižengimams gali būti priskiriama, pavyzdžiui, svetimavimas, vogimas, smurtavimas. Teikdami asmeniui dvasinę pagalbą vyresnieji stengiasi elgtis kantriai ir su meile, gerbti jo privatumą bei orumą.

6. Kaip reaguojama, jeigu jūsų bendruomenei priklausantis žmogus pradeda bendrauti su iš bendruomenės pašalintu asmeniu?

Biblijoje sakoma, kad krikščionys turėtų „nebebendrauti“ su tais, kurie buvo pašalinti iš bendruomenės (1 Korintiečiams 5:11). Kiek konkretus Jehovos liudytojas apribos bendravimą su pašalintu iš bendruomenės žmogumi, priklauso nuo jo asmeninių aplinkybių ir sąžinės balso. Tačiau vienaip ar kitaip, mūsų bendruomenė su tokiais žmonėmis elgiasi maloniai ir pagarbiai. Pavyzdžiui, jie yra laukiami mūsų sueigose.

Jeigu pašalintas iš bendruomenės asmuo gyvena su šeima, nutrūksta tik bendra religinė veikla. Tačiau įprastas šeiminis gyvenimas tęsiasi ir šeiminiai įsipareigojimai nesikeičia.“

Šaltinis: [mask_link href=”https://www.tv3.lt/” target=”_blank”]tv3.lt[/mask_link]