Stasės Krasauskienės sūnus pakvietė ją sutikti Naujuosius metus jų namuose. Su juo ir jo žmona. Iki Naujųjų buvo likusios 3 dienos. Žinodama, kad marti nemėgsta gaminti, moteris paruošė kelis patiekalus, supakavo į maisto konteinerius ir viską sudėjo į krepšį. Gruodžio 31-osios vakarą išsikvietė taksi.
– Na ko gi jūs tampote tokias sunkenybes?! – pasipiktino taksi vairuotojas, jos bendraamžis, paimdamas iš rankų krepšį, kad įdėtų į bagažinę.
– Prašau, atsargiau! Ten maistas,- paprašė ji vairuotojo.
Jie buvo jau pusiaukelėje, kai suskambo keleivės telefonas.
– Artūrai, sūnau, aš jau pakeliui! Būsiu laiku! – ištarė ji į ragelį.
– Mama, čia toks reikalas… Mus pakvietė į restoraną. Ten bus visos mūsų biuro viršūnėlės. Tai padės man ateityje. Juk ne visus darbuotojus pakvietė. Suprask mane teisingai, prašau. Tokio kvietimo negalima atsisakyti. Tu paprašyk vairuotojo vežti tave atgal.
– Sūnau, pasakyk, kad tu pajuokavai. Aš taip ilgai ruošiausi, tiek skanėstų prigaminau…
– Toks tas gyvenimas, c’est la vie. Nepyk, mamyte, ir neliūdėk. Aš tau paskui paskambinsiu. Važiuok namo.
Linksmos šventinės nuotaikos kaip nebūta. Dar daugiau, Stasė apsiverkė iš nuoskaudos. Apsidžiaugusi dėl kvietimo ji ir neprisiminė, kokia permaininga sūnaus nuotaika. Atmintyje iškilo dar keletas atvejų, kai sūnelis taip pat ją atstūmė…
– Važiuojam atgal,- paprašė ji vairuotojo.
– Kas nors nutiko? – paklausė šis.
– Force majeure,- liūdnai atsakė moteris. – Žinote ką? Paimkite viską, kas ten yra krepšyje. Vienai nėra jokio noro sutikti šventės.
– O ką? Ir pasiimsiu! – linksmai pasakė vairuotojas. Paskui liūdnai pridėjo:
– Jūs manote, o kodėl aš šiandien išvažiavau dirbti. Dėl tos pačios priežasties. Nenoriu šiąnakt sėdėti namie vienas! Važiuojam pas mane! Dviese sutiksime Naujuosius.
– Važiuojam! – nusišypsojo Stasė. Ir pridėjo:
– O koks jūsų vardas?
Tiesiog susitiko dvi vienatvės.
