Malkomis besišildantiems – svarbi žinia: kada savivaldybės galėtų uždrausti kurą

Prasidėjus šildymo sezonui vėl diskutuojama ne tik apie šildymo kainas, bet ir apie gyventojų pasirenkamo kuro poveikį oro kokybei. Aplinkos ministerijos (AM) duomenimis, Lietuvoje vis dar daug namų ūkių naudoja malkas ir kitą kietąjį kurą, o taršos rodikliai verčia ieškoti veiksmingų sprendimų.

Vis dėlto didžiausio rezultato tikimasi ne apskritai uždraudus šildymą malkomis. Daug svarbiau atnaujinti seną įrangą, didinti pastatų energinį efektyvumą, naudoti kokybišką kurą ir tinkamai prižiūrėti šildymo sistemas. Tačiau tam tikrais atvejais savivaldybės jau turi teisę riboti ar uždrausti konkrečių rūšių kurą.

Tarša išauga ne tik didmiesčiuose

AM pažymi, kad didžiausias užterštumas kietosiomis dalelėmis nustatomas didžiuosiuose miestuose. Vienas svarbiausių taršos šaltinių yra transportas, todėl prastesnė oro kokybė ypač tikėtina prie intensyvaus eismo gatvių.

Ministerijos teigimu, oro kokybę vienu metu veikia keli veiksniai. Be pačių taršos šaltinių, reikšmės turi ir teršalams sklaidytis nepalankūs orai – sausos, šaltos ir nevėjuotos žiemos arba itin karštos vasaros dienos.

Šildymo sezono metu kietųjų dalelių koncentracija gali didėti ir užmiesčio individualių namų kvartaluose, kur daug gyventojų krosnyse bei katiluose degina kietąjį kurą.

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis, 2025 m. vidutinė metinė KD10 koncentracija oro kokybės tyrimų (OKT) stotyse neperžengė 40 µg/m³ ribinės vertės. Palyginti su 2024 m., visose stotyse metinis vidurkis sumažėjo arba liko toks pats.

Nors pavienėmis dienomis ar ilgesniais laikotarpiais didesnė tarša kietosiomis dalelėmis buvo registruojama beveik visoje Lietuvoje, nė vienoje tyrimų vietoje nepažeistas reikalavimas, pagal kurį vidutinė paros KD10 koncentracija negali viršyti 50 μg/m3 daugiau kaip 35 dienas per kalendorinius metus.

Atskirose OKT stotyse tokių viršijimų užfiksuota nuo 1 iki 16 dienų. Šiaulių miesto ir kaimo foninėje Aukštaitijos stotyse jų nebuvo nė vieno.

Daugiausia KD10 paros ribinės vertės viršijimų nustatyta šaltuoju laikotarpiu – vasarį ir kovą. Taršą tuomet didino transportas, nuo nepakankamai išvalytų gatvių pakeliamos smėlio ir druskų sąnašos, sausringu metu vėjo keliamos dirvožemio dalelės bei išaugusi šiluminės energijos gamyba. Kai kurie taršos epizodai buvo susiję ir su tolimosiomis oro teršalų pernašomis.

Nuo 2030-ųjų laukia griežtesnės ribos

2024 m. gruodžio 10 d. įsigaliojusi oro kokybės direktyva įpareigoja iš anksto ruoštis griežtesnėms oro kokybės ribinėms vertėms, kurios bus taikomos nuo 2030 m.

Savivaldybės turės įvertinti 2026 m. aplinkos oro kokybės monitoringo rezultatus. Jei paaiškės, kad taršos lygis viršija nuo 2030 m. įsigaliosiančias ribas, reikės patikslinti oro kokybės valdymo programas ir jose numatyti papildomas priemones, leidžiančias iki 2030 m. pasiekti nustatytus rodiklius.

Namų ūkių dalis – net 63,4 proc.

Ypač šaltomis žiemos dienomis vietinių taršos šaltinių išmetimai didėja dėl kuro deginimo privačiai ir viešajai šilumos gamybai. Malkos, medienos granulės, briketai, anglys ir kitas kietasis kuras Lietuvoje tebėra plačiai naudojami, todėl prisideda prie didesnės kietųjų dalelių koncentracijos, nors tai nėra vienintelė priežastis.

Nacionalinės išmetamų į aplinkos orą teršalų apskaitos duomenys rodo, kad didžiausiu smulkiųjų kietųjų dalelių KD2,5 šaltiniu išlieka namų ūkiai. 2024 m. juose deginamas kuras sudarė 63,4 proc. viso Lietuvoje išmetamo KD2,5 kiekio. Energijos gamybos sektoriui teko 7,3 proc., žemės ūkiui – 3 proc.

Nors namų ūkiuose vartojamos skirtingos energijos rūšys, daugiausia kietųjų dalelių išskiriama deginant medieną. Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, 2023 m. mediena sudarė beveik trečdalį – 32,8 proc. – viso namų ūkių kuro ir energijos vartojimo.

Paprastas pokytis gali sumažinti taršą

Viena lengviausiai įgyvendinamų priemonių yra tinkamai išdžiovintų malkų naudojimas. Drėgnas kuras dega neefektyviai, todėl jo reikia daugiau, į aplinką patenka daugiau kietųjų dalelių ir anglies monoksido, o šildymo įranga bei kaminai greičiau apsineša.

Problema išlieka ir seni, mažiau efektyvūs bei labiau teršiantys kietojo kuro katilai ir krosnys. Jų naudojimas lemia reikšmingą KD2,5 išmetimų dalį.

Rinkoje jau siūlomi modernūs mažataršiai įrenginiai, tarp jų – 5 klasės arba ekologinio projektavimo (Ecodesign) reikalavimus atitinkantys biokuro katilai, granuliniai katilai ir šilumos siurbliai. Jie gali išmesti kelis ar net keliolika kartų mažiau kietųjų dalelių.

Taršą padėtų mažinti ir geresnis pastatų energinis efektyvumas. Kokybiškesnė šilumos izoliacija mažina energijos bei kuro poreikį, o kartu – ir į orą patenkančių teršalų kiekį.

Ne mažiau svarbi reguliari šildymo įrangos priežiūra. Valant kaminus ir užtikrinant gerą sistemos techninę būklę efektyvėja degimas, mažėja kuro sąnaudos. Stipriai užterštas kaminas šildymo efektyvumą gali pabloginti iki kelių dešimčių procentų, nors tikslus poveikis priklauso nuo įrenginio tipo, jo būklės ir užterštumo. Švarus kaminas ir tinkama trauka leidžia kurui sudegti pilniau, todėl mažėja ne tik sąnaudos, bet ir tarša.

Ar malkos gali būti uždraustos?

AM vertinimu, daugiausia naudos duotų ne visuotinis draudimas kūrenti malkomis, o spartesnis senų ir taršių šildymo įrenginių keitimas, pastatų energinio efektyvumo didinimas, transporto taršos mažinimas, kokybiško kuro naudojimas bei tinkama katilų, krosnių ir dūmtakių priežiūra.

Tokie veiksmai ilgainiui turi didžiausią potencialą sumažinti kietųjų dalelių koncentraciją, neapkraunant gyventojų papildomais ribojimais.

Tačiau Aplinkos oro apsaugos įstatymo 10 straipsnio 8 dalis savivaldybėms suteikia teisę imtis papildomų vietos lygmens priemonių. Jei monitoringo rezultatai rodo, kad savivaldybėje ar jos dalyje viršijamas Pasaulio sveikatos organizacijos rekomenduojamas vidutinis vienų metų užterštumo azoto dioksidu ir (ar) kietosiomis dalelėmis lygis, savivaldybės taryba gali atitinkamoje teritorijoje apriboti arba uždrausti vienos ar kelių rūšių kuro naudojimą.

Prie pokyčių gali prisidėti kiekvienas

Ministerijos specialistai ragina gyventojus rinktis mažiau taršius šildymo ir judumo būdus, dažniau naudotis viešuoju transportu, elektromobiliais, dviračiais ar paspirtukais. Svarbu tinkamai kūrenti bei eksploatuoti šildymo įrangą, prižiūrėti transporto priemones ir nedeginti atliekų.

Oro taršos mažinimas yra ilgalaikis ir kompleksinis procesas. Vyriausybės patvirtintame Nacionaliniame oro taršos mažinimo plane numatytos priemonės iki 2030 m. Prie pokyčių taip pat prisideda Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane, savivaldybių ir kituose planuose numatyti darbai.

Pagrindinės priemonės apima daugiabučių, viešųjų ir kitų pastatų modernizavimą, energinio efektyvumo didinimą, finansines paskatas senus kietojo kuro įrenginius keisti efektyvesniais arba pereiti prie atsinaujinančius energijos išteklius naudojančio šildymo.

Kam verta svarstyti šildymo sistemos keitimą?

Atsinaujinančios energetikos sprendimų bendrovės „GreenUp“ vadovas ir bendraįkūrėjas Karolis Bužinskas teigia, kad alternatyvas pirmiausia verta įvertinti individualių namų savininkams, besišildantiems granulėmis, malkomis ar dujomis ir vis tiek planuojantiems atnaujinti seną įrangą.

Vienas dažniausių pasirinkimų – šilumos siurblys. Jis panaikina perkamo kuro poreikį, tačiau padidina elektros suvartojimą, todėl vis dažniau vertinamas kartu su saulės elektrine. Šiltuoju sezonu pagamintą ir iš karto nesuvartotą elektrą galima perduoti į tinklą bei panaudoti vėliau. Tai ypač svarbu šildantis elektra, nes daugiausia energijos reikia žiemą, kai saulės elektrinės gamyba yra mažiausia.

K. Bužinsko aiškinimu, pakeitus biokuro ar dujinį katilą šilumos siurbliu, priklausomybė nuo energijos kainų nedingsta – vietoje kuro atsiranda didesnis elektros poreikis. Didžiausia nauda pasiekiama, kai bent dalį elektros namas pasigamina pats. Tuomet mažėja ir kuro pirkimo poreikis, ir nuo elektros rinkos svyravimų priklausanti šeimos biudžeto dalis.

Galima elektros gamyba priklauso nuo konkretaus objekto. ESO skaičiavimu, Lietuvoje tinkamai orientuota ir 30–40 laipsnių kampu sumontuota saulės elektrinė iš vieno kilovato galios per metus gali pagaminti apie 950–1050 kWh elektros. Esant palankioms sąlygoms, 7 kW elektrinė per metus galėtų pagaminti maždaug 6,7–7,4 MWh.

Vis dėlto tai savaime negarantuoja mažesnių šildymo sąskaitų. Rezultatui įtakos turi pastato energinis efektyvumas, dabartinis vartojimas, būsimo šilumos siurblio parametrai ir kitos aplinkybės.

Pasak K. Bužinsko, pirmiausia reikėtų vertinti visą namo situaciją, o ne vien spręsti, kokios galios elektrinę pirkti. Vienu atveju šilumos siurblio ir saulės elektrinės derinys gali būti racionalus, kitu – pirmiau apsimokėti išspręsti kitą namo problemą. Todėl prieš investuojant rekomenduojama kreiptis į specialistus, galinčius įvertinti bendrą energijos vartojimą ir šildymo sistemą.

Parama traukiasi, tačiau investiciją verta skaičiuoti

Šių metų spalio 1 d. planuojamas naujas paramos kvietimas gyventojams, kurie jau pakeitė neefektyvius biomasę arba iškastinį kurą naudojusius šildymo įrenginius. Pagal nustatytus fiksuotus įkainius kompensacija gali siekti iki 50 proc., o seną katilą keičiant šilumos siurbliu vidutinė išmoka gali sudaryti apie 3,5 tūkst. eurų.

Didžiulio susidomėjimo sulaukia ir parama saulės elektrinėms. Birželio 9 d. paskelbus 13 mln. eurų vertės kvietimą, visos lėšos buvo rezervuotos jau pirmąją dieną. Gauta daugiau kaip 11 tūkst. paraiškų.

Šiemet bazinė dotacija naujai elektrinei siekė apie 170 Eur už 1 kW, o didžiausia remiama galia sumažinta nuo 10 iki 7 kW. Dar vieną kvietimą ketinama skelbti iki metų pabaigos, tačiau jo data ir galutinės sąlygos dar nepaskelbtos.

K. Bužinsko vertinimu, parama turėtų būti papildomas paskatinimas, o ne vienintelė investavimo priežastis. Jei skaičiavimai rodo, kad saulės elektrinė konkrečiam namui ekonomiškai naudinga, nebūtinai verta projektą atidėti vien dėl būsimo kvietimo. Be to, pastarasis kvietimas buvo skirtas elektrines jau įsirengusiems gyventojams. Kompensacija gali sutrumpinti atsipirkimo laiką, tačiau sprendimas pirmiausia turi remtis realiu namų ūkio energijos vartojimu.

Ekspertas pabrėžia, kad brangstant energijai vis svarbesnis tampa ne tik kuo trumpesnis atsipirkimas, bet ir mažesnė šeimos biudžeto priklausomybė nuo būsimų kainų pokyčių. Nė viena technologija namo visiškai neatskirs nuo rinkos ar elektros tinklo, tačiau kuo daugiau energijos ūkis pasigamina pats, tuo mažesnę sąskaitų dalį lemia rinkos svyravimai. Ilgainiui išlaidų nuspėjamumas gali tapti toks pat svarbus kaip įrangos atsipirkimo terminas.